„Kai padirbdavo klevinį, tik šviečia, būdavo, šaukštas“
Šaukštas – įrankis valgyti, valgiui maišyti. Prieš valgant šaukštai būdavo sudedami ant stalo į vieną krūvelę, iš kurios kiekvienas atsirinkdavo savąjį pagal žymenį kote: „Savo šaukštą kiekvienas šeimos narys pažindavo ir atskirdavo. Šaukštą kiekvienas turėjom, pykdavo, jei paimdavo svetimas. Vaikams maži šaukštai. Didesni smagūs, lengvučiai, gražūs. Aš reikalavau, kad būtų gražiai padarytas.“ [1] Dažniausiai šaukštus išsidroždavo patys valstiečiai arba įsigydavo iš mažažemių, kurie juos droždavo pardavimui. Jie šaukštų kotelius išraižydavo: „Tetė padarydavo šaukštus. Žiemą, kai iškuldavo javus, laiko turi, pečiuką užsikuria, sėdi prie jo ir dirba. Peiliu padarydavo šaukšto formą. Išdrožia peiliu, skaptuku iškabliuoja. Šaukštas lenktas, iš liepos. Išpjausto kartais rumbelius, kryžiukus.“ [2]
Šaukštas buvo ne tik valgymo įrankis. Už nepaklusnumą šerdavo šaukštu į kaktą: „Jei prie stalo nepersižegnoji, tada gauni šaukštu į kaktą. Mokino šito dalyko. Pas mus tarnavo merga ir bernas. Jie susipyko. Merga šėrė pilnu šaukštu, tas atgal. Neatsimenu, ką valgėm. Tėvukas subarė, ir nutilo.“ [3]
Šis Lietuvos etnografijos muziejuje saugomas šaukštas išdrožtas iš beržo. Pagamintas XIX a. pab. Ilgis – 25,4 cm, galvos ilgis – 7,5 cm, plotis – 4,5 cm. Šaukšto galva ovalo formos. Kotas – žuvies (lydekos) pavidalo, plokščias, lenktas, išplatėjęs. Naudotas Krakių kaime, Skuodo rajone.
Parengė Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja Renata Banienė.
[1] Samulionytė Janina. Valgiai, stalo indai ir įrankiai. Lietuvos valsčiai. Raguva. Vilnius: Versmė, 2001, p. 682
[2] Ten pat.
[3] Ten pat.
