Rytoj, birželio 18 d., 15 val., muziejaus Aristavėlės dvare bus atidaryta unikali paroda „Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus“, kurioje, išskirtinėje dvaro aplinkoje, bus pristatyti patys žinomiausi, įtraukti į katalogus, visų kūrybos laikotarpių talentingos menininkės tapybos darbai, susiję su muziejumi.
Kiekvienas šių paveikslų – tarsi vaikas, paleistas į pasaulį, bet po ilgų klajonių grįžęs namo ir įsitaisęs jaukioje, jam nuo gimimo pažįstamoje erdvėje, nutūpęs joje taip, tarsi tai vietai būtų specialiai sukurtas, tarsi čia būtų kabėjęs „per amžius“. O bežiūrint į juos, akys nejučia krypsta į gėlėtas pievas už dvaro langų, į tolumoje besiganančius arklius – Elenos paveikslai ir jų užburianti nuotaika prasitęsia iki begalybės… Kiekviename šių paveikslų – muziejaus vaizdai, kurie paprasti ir kartu pasakiški, nesunkiai atpažįstami, bet drauge ir mistiški, parodantys muziejaus grožį visais metų laikais ir sykiu „nubuitinti, išskaidrinti ir pakylėti“. Tai paveikslai, kurie „tarsi stipriausias magnetas taip ir traukia prie jų sugrįžti, panirti į jų kone stebuklinę atmosferą ir patirti tokius seniai primirštus dailėje ir „nemadingus“ harmoningo buvimo su gamta ir savimi išgyvenimus“, – taip poetiškai Elenos tapybą apibūdina menotyrininkė dr. Ramutė Rachlevičiūtė ir teisingai pastebi, kad, galbūt, mes ilgimės „menininko pagalbos, kad jis ištiestų mums ranką ir pritrauktų prie širdžiai brangių dalykų“. E. Kniūkštaitė būtent tai ir daro, savo paveiksluose leisdama mums patirti, kad ir „kokie bebūtume pavargę, išsisėmę, jaučiamės priklausą tam dailiam ir harmoningam pasauliui“ – pasauliui, kurį Elena sukūrė, pakylėjo virš kasdienybės ir kuriuo dosniai dalinasi su mumis.
Iš Žemaitijos kilusi, fotografės specialybę Vilniuje įgijusi menininkė, 1976 m. atvykusi gyventi ir dirbti į Rumšiškes, čia pasiliko visam laikui. Lietuvos liaudies buities muziejuje daugiau kaip tris dešimtmečius E. Kniūkštaitė dirbo restauratore, kur jos rankomis restauruota daug polichromuotų eksponatų, o muziejaus teritorijoje, Mičiūnų sodyboje, įrengtoje dirbtuvėje gimė žinomiausi jos kūriniai.
Muziejus, kuriame E. Kniūkštaitė tiek metų darbavosi bei praleido gražiausius kūrybinius savo metus ir kurio aplinka, pastatai ir nuotaika atsispindi beveik kiekviename Elenos darbe, teturi tik du menininkės darbus: vieną ankstyvą – „Vaikai eina meškerioti“, 1981 m.; kitą – „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“, 2011 m., puošiantį muziejaus miestelio bažnyčios didįjį altorių, sukurtą specialiai šiai vietai. Didžioji dalis menininkės darbų yra atsidūrę privačiose kolekcijose šalyje ir užsienyje, nedidelė dalis – Lietuvos muziejuose, deja, bet ne LLBM. Gali būti, jog tai lėmė ankstesnė muziejaus fondų formavimo politika, o kuomet buvo susirūpinta įsigyti E. Kniūkštaitės darbų, paaiškėjo, jog žinomiausi, kataloguose ir leidiniuose publikuoti kūriniai jau patekę į kitus muziejus ir privačias kolekcijas. Be to, menininkė nėra ir niekada nebuvo produktyvi kūrėja – jos darbai gimė ir gimsta iš lėto, palengva⠀
Vis dėlto, menininkės dirbtuvėje išlaikyta jos kūrybos aukso fondo dalis leido papildyti šią parodą išskirtiniais, su muziejumi susijusiais, o taip pat naujausiais, ką tik sukurtais ir dar nematytais, kūriniais. Ypatingas ekspozicijos kūrinys „Sveika, Marija“, 2011 m., – paveikslas, matomas šios parodos plakate ir muziejaus internetinėje svetainėje, galėtų būti vadinamas „Muziejaus Madona“. Paveikslo fone – muziejaus miestelio bažnyčia, tiltas per Pravienos upelį ir sutikimo vartai.
Šiuo metu didžiausia ir vertingiausia E. Kniūkštaitės tapybos darbų kolekcija priklauso menotyrininkei Eglei Mickutei, „Eglės galerijos“ savininkei. Ši tapybos paroda „Elena Kniūkštaitė ir Lietuvos liaudies buities muziejus“ taip pat nebūtų buvusi tokia pilnakraujė, o lankytojams nebūtų pavykę pristatyti vertingiausių įvairių laikotarpių menininkės darbų, susijusių su muziejumi, jei ne bendradarbiavimas su E. Mickute, iš savo kolekcijos paskolinusia visus atrinktus kūrinius.
Surengęs šią parodą, Lietuvos liaudies buities muziejus pasiryžęs tuo neapsiriboti, o dėti pastangas įsigyti ir ateities kartoms išsaugoti bent dalį rinktinių, su muziejumi susijusių menininkės darbų. Muziejaus planuose – pastovi ir vis pildoma Elenutės kūrinių ekspozicija muziejaus miestelyje, lankytojams ir svečiams E. Kniūkštaitę pristatanti kaip mūsų muziejaus veidą, kaip savitą, ryškią ir su LLBM neatsiejamais ryšiais susijusią menininkę, o jos kūrybą – kaip muziejaus vizitinę kortelę. Net neabejojame, kad taip ir bus⠀
Ina Dringelytė,
menotyrininkė, parodos kuratorė
Neringa Norvaišaitė
architektė, parodos dailininkė