Joninės, Kupolės, Rasos – šv. Jono Krikštytojo šventė, Jono vardo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninės sutampa su vasaros saulėgrįža ir gamtos branda.
Ar žinojote, kad kai kuriose Rytų Aukštaitijos vietovėse per Jonines vykdavo jaučių badynės? Štai kaip 1964 m. leidinyje Kraštotyra aprašytos jaučių badynės, per Jonines vykdavusios Jūžintų apylinkėse (Rokiškio r.) XIX a. pabaigoje:⠀
„Po Rasos šventės nakties saulei tekant atsivesdavo iš namų po vieną geriausią jautį badynėms. Jaučiai būdavo specialiai ruošiami: juos kurį laiką geriau šerdavo, mažiau leisdavo dirbti, o dieną prieš badynes, kad būtų piktesni, visai neduodavo ėsti. Prie kalno, lygumoje, juos suleisdavo po vieną „persiimti“ – nustatyti, kuris stipresnis. Visi susirinkusieji eidavo lažybų. Lažybose pralaimėję turėdavo vaišinti kitus.
Pirmiausia leisdavo „persiimti“ tik savo kaimo jaučius. Paaiškėjus stipruoliams, suleisdavo rungtis atskirų kaimų „laimėtojus“. Kaip ir dera varžybose, būdavo ir teisėjai. Kai varžovai per daug įsismarkaudavo, juos išskirdavo, įkišę tarp ragų kartis arba atvėsinę šaltu vandeniu. Nugalėtoją paprastai visada apipildavo vandeniu ir jis, purtydamas iš ausų vandenį, lydimas džiaugsmingų šūksnių, drauge su šeimininku išdidžiai pasukdavo į namus.
Pirmą kartą laimėję jaučiai badydavosi antrą kartą, vėliau ir trečią, kol paaiškėdavo stipriausias – „jaučių karalius“. Savininkui būdavo didelė garbė, jeigu jo jautis tapdavo „jaučių karaliumi“, todėl badynėms jaučius labai kruopščiai parinkdavo. Turguje pirkėjas visada klausdavo: „Ar badingas tavo jautis?“⠀
Jaučių badynių tradicija daugumoje Rytų Aukštaitijos vietovių išnyko XIX a. pabaigoje drauge su arimu jaučiais, nors vietomis dar jos buvo išlikusios net iki I-ojo pasaulinio karo.⠀
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Renata Banienė
Jautis ganykloje. XX a. 7 dešimtmetis. Nuotrauka iš LLBM fondų.