Prieš Kūčias prisiminkime, kaip jas šventė XX a. pirmojoje pusėje. Tai buvo uždara šeimos vakarienė, todėl kaime dažnai net ir artimi kaimynai laikėsi skirtingų papročių. Dabar labiausiai galvojame apie materialias dovanas, o seniau, susėdus šeimai prie šventinio stalo, svarbiausia buvo vienas kitam atleisti. Tai – pati svarbiausia Kūčių dovana.
O ką apie Kūčių šventimą tarpukaryje pasakojo pateikėjai?
Moteris, gimusi 1906 m., prisiminė, kad Paltynų kaime, Šiaulėnų apylinkėse (Radviliškio r.), švenčiant Kūčias, „tetė atneša šieno glėbį ir patiesia ant viso stalo. Mama stalą uždengia staltiese. Sustoję sukalba poterius balsu: „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu Dievą Tėvą“, „Garbė Dievui Tėvui“. Persižegnoja ir tetė sako: „Pasimelskite už tuos, kurie nebevalgo Kūčių, už numirusius“. Tada persižegnoja ir vaikai, tėvams į ranką pabučiuoja. „Vienas kitam turi dovanoti (atleisti). Tėvai turi dovanoti vaikams. Kas ilgiausiai prie Kūčių stalo sėdės, tam Dievas neįskaitys į gyvenimą, ilgiau gyvensi. Kaip valgome, taip viską ant stalo ir paliekame, rytą šieną gyvuliams atiduodame“ (1995 m. užrašė Janina Samulionytė).
Tad pasėdėkime ir mes prie Kūčių stalo kuo ilgiau.
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė, vyresn. muziejininkė Inga Levickaitė