Artėjant solidžiai muziejaus ekspozicijų atidarymo lankytojams 50-mečio sukakčiai (2024 m.) keičiasi Lietuvos liaudies buities muziejaus pavadinimas – nuo šiol jis vadinsis Lietuvos etnografijos muziejumi. Senasis pavadinimas nebeatspindi per tą laiką mūsų šalyje, visuomenėje ir pačioje muziejaus raidoje įvykusių pokyčių, o ir paties muziejaus veiklų apimties. Po ilgai vykusių diskusijų muziejaus bendruomenės pasirinktas naujasis muziejaus pavadinimas yra glaustesnis ir tiksliau nusakantis muziejaus ekspozicijų, esamų muziejinių vertybių rinkinių ir veiklų turinį.
Kodėl Lietuvos etnografijos muziejus?
Etnografija tyrinėja tautas ir jų per šimtmečius susiklosčiusius kultūrinius savitumus, gyvenseną, daiktiškąją bei dvasinę kultūrą.
Muziejuje saugomi etnografijos paveldo rinkiniai: tradicinės medinės architektūros pastatai; tekstilės, baldų, amatų, pramonės, technikos, namų apyvokos daiktų, liaudies meno, žemės ūkio padargų ir kitos vertybės, kurios perteikia Lietuvos žmonių kasdienybės kultūrą, dvasinės būties apraiškas joje, tautinį tapatumą, šalies istorijos atmintį.
Koks tai muziejus?
Lietuvoje įkurti centrinį muziejų po atviru dangumi mėginta nuo pat XX a. pradžios, bet bandymai dėl įvairių priežasčių nebuvo sėkmingi. Lyginant su kitomis Europos šalimis, tokio tipo muziejus Lietuvoje atsirado gana vėlai – 1966 m. Rumšiškėse, Pievelių kaimo žemėse. Lankytojams jis atidarytas 1974 m. Chronologiniai ekspozicijos rėmai apima XVIII a. pabaigą – XX a. vidurį.
Lietuvos etnografijos muziejus – vienas didžiausių Europoje pagal užimamą plotą (195 ha). Muziejus išsiskiria – turtinga medinės architektūros 155 pastatų kolekcija, kurios pavyzdžiai kruopščiai atrinkti ir perkelti iš skirtingų Lietuvos regionų. Tai centrinis Lietuvos muziejus po atviru dangumi, pristatantis visus penkis Lietuvos etnografinius regionus. Muziejaus miestelyje aplink turgaus aikštę išdėstyti būdingiausi gyvenamieji prekybiniai ir visuomeninės paskirties pastatai. Unikalūs Aristavėlės dvaro rūmai – vertingas baroko laikotarpio medinės architektūros pavyzdys. Atskiras sektorius skirtas Lietuvos gyventojų tremties ir pasipriešinimo atminimui: pastatyta jurta (žeminukė), tremties vagonas, partizanų slėptuvė (bunkeris), paminklai.
Kas vyksta muziejuje?
Lietuvos etnografijos muziejus – mielai lankomas Lietuvos gyventojų ir svečių iš užsienio. Pastaraisiais metais muziejų aplankė virš 150 tūkst. lankytojų.
Lankytojai kviečiami ne tik susipažinti su muziejaus ekspozicijomis, bet ir įsitraukti į muziejuje vykdomas veiklas bei edukacijas, kurių siūloma virš penkiasdešimties. Edukacijų metu susipažįstama su lietuviškomis tradicijomis ir papročiais, kulinariniu paveldu, tradicine architektūra, Lietuvos istorija. Dauguma edukacijų vyksta natūralioje sodybų aplinkoje, pristatant ir pastatus, kuriuose visai kitaip atsiskleidžia ugdymo medžiaga bei turinys, bei skirtos įvairaus amžiaus grupių žmonėms.
Muziejus garsus tradicinėmis kalendoriniams papročiams skirtomis šventėmis. Labiausiai lankomos – Užgavėnės, Velykos, Joninės, Žolinė, Adventinis miestelis, kasmet pritraukiančios vis daugiau lankytojų.
Lietuvos etnografijos muziejus kasmet rengia parodas, inicijuoja ir vykdo projektus, organizuoja mokymus ir savanorystės veiklas, glaudžiai bendradarbiauja su kitų šalių kultūros institucijomis.
Muziejus – gyvas ir atviras, todėl ir etnografinė medžiaga lankytoją pasiekia veikiau kaip patirtis – įsirašanti, stebinanti, keičianti.