Velykas šiemet švęsime jau rytoj, balandžio 12 dieną, o po keleto dienų, balandžio 14–15 dienomis, minėsime rinkimų į pirmąjį moderniųjų laikų Lietuvos parlamentą – Steigiamąjį Seimą – šimtmetį. Minėdami šias abi progas, pristatome vieno iš Steigiamojo Seimo narių, pedagogo, aukštaičio, palaidoto Rumšiškių kapinėse – Stasio Tijūnaičio – pasakojimą apie vaikystės Šv. Velykas 1899 m. Šiame pasakojime sužinosite apie laiko iki Velykų skaičiavimą be kalendoriaus, Verbų sekmadienio tradicijas, prieššventinę ruošą, bažnyčios lankymą, velyknaktį ir išsvajotus šventinius pusryčius:
Mūsų namai stovėjo gyvenamuoju galu į vakarus. Aš jau gerai žinojau, kad su gavėnia baigiasi žiema, su Velykomis prasideda pavasaris. Bet kad aš nemokėjau skaičiuoti laiko, tai niekaip negalėjau anksčiau sužinoti, kad turi pradėti žiema silpnėti ir pavasario ženklai rodytis. Taip kartą žiemą mano paklausta mamytė tarė „Va pro šitą galinį langą giedrą dieną matome, kai saulė leidžiasi. Žiūrėk, kur ji leisdamos šviečia gryčion. Dabar pats viduržiemis, tai saulė pašviečia ant sienos arti kertės už stalo. Kai saulė ims siena slinkti į kertę šalia durų iš kairės, tai žiema pradės silpnėti. Kai įspins pačion kertėn – užgiedos vieversys, kai pasieks duris – parlėks Matušio garniai, o kai pažiūrės židinin – pradėsime gyvulius laukan leisti.“ Pradėjau sekti saulę gryčios sienoje.
Mamytės kalba buvo teisinga: kaip saulė rodė mūsų sienoje, taip ir ore darėsi. Kai tik saulė pasiekė duris, greitai parlėkė Matušio garniai ir netrukus buvo Velykų šventės. Taip darėsi ir kitais metais, ir trečiais ir taip toliau. Apie Velykas ir moterys, ir vaikai imdavo basi vaikščioti. Ir aš išbėgdavau oran pabėgioti, pašalėn saulės atokaitoje pasišildyti.
Paskutinį gavėnios sekmadienį tėveliai eidavo bažnyčion su verbomis – ėglių ir žilvičių šakelių ryšeliais. Sakydavo, tą dieną bažnyčioje kaip miškas buvo nuo verbų. Iš bažnyčios parėjus, mamytė juokomis mane aplupdavo sakydama:
Verba lupa, ne aš lupu –
Velykų rytą kiaulių ganytų
Su raudonu kiaušiniu.
Visą savaitę prieš Velykas kieme eidavo gyva ruoša šventėms. Moterys skalbdavo skalbinius, valydavo gryčias, mazgodavo baldus ir indus, vyrai tvarkydavo kiemus, priekluones, skiedrynus. Vaikai kai kuo padėdavo. Liuosesni žmonės, ypač didesni vaikai, paskutinėmis savaitės dienomis eidavo bažnyčion. Vaikams būdavo įdomu žiūrėti pamaldų su tarškalais, gražių bažnyčios išpuošimų, įvairių apeigų. Mūsų bažnyčioje Velykoms grabą darydavo po vargonais, tai žmonėms tekdavo bažnyčioje būti užpakaliu į altorių. Tai būdavo nepaprasta. Velykų šeštadienį žmonės pareidavo iš bažnyčios su buteliais šventinto vandens ir su rūkstančiomis kempinėmis ar ryzais. Iš mūsų namų tomis dienomis bažnyčion eidavo tik viena bobutė Lucė. Aš dar negalėdavau eiti bažnyčion, nes buvau mažas vyras, neturėjau tinkamo apsiavimo ir apsivilkimo, o kelias buvo tolokas ir labai šlapias – vietomis net balingas. Kai vyresnieji draugai man pasakodavo bažnyčioje jų matytus įvairumėlius, aš tikrai sau galvodavau: ,,Kai paūgėsiu, viską pats pamatysiu“. Tik negreitai aš pats pamačiau tuos įdomumėlius – vos baigdamas vienuoliktuosius metus savo amžiaus, kai tėvelis buvo man įtaisęs pirmus čiabatėlius ir pilką sermėgėlę.
Su didesniais draugais nuėjau bažnyčion anksti ketvirtadienį prieš Velykas. Po vargonais buvo kažin kas gražiai įtaisyta. Draugai sakė, tai esą Dievo grabas. Žmonių prisirinko artipilnė bažnyčia. Dar pusei mišių nepraėjus, nutilo vargonai ir skambučiai, ėmė giedoti tik vienas vargonininkas, o prie altoriaus keistai sutarškėjo kokie tarškalai. Penktadienį buvau namie – mamytė liepė pasilsėti. Nuėjau bažnyčion šeštadienį, įsidėjęs butelį šventintam vandeniui ir kempinės šventintai ugniai. Viduryje bažnyčios netoli vargonų stovėjo kubilas vandens. Grabe žibėjo daug žvakių ir spalvotų žiburėlių. Aukštai stovėjo koks baltai apsuptas apskritas daiktas, iš šonų klūpojo po angelą, žemai gulėjo miręs Dievas, už jo želmenyse buvo gražus aviniukas su raudona vėliavuke, prie durų stovėjo nupiešti senoviški kareiviai. Žmonės klūpojo į grabą žiūrėdami, meldėsi, bučiavo žemėje paguldytą kryžių, į skrynutę metė pinigų. Aš atsiklaupęs sukalbėjau poterius ir, įmetęs skrynutėn kelias kapeikas, pabučiavau kryžių. Priėjo daug žmonių – daugiausia moterų ir vaikų. Vaikai turėjo kišenėse po butelį, kai kurie ir po du. Prieš mišias kunigas šventoriuje pašventino ugnį, bažnyčioje – vandenį. Vandenį pašventinęs kunigas prie altoriaus buvo atsigulęs kryžium. Gulėjo ir žmonės. Aš pats nežinojau, ką turiu daryti. Bet pamatęs esant žmonių, kurie neguli, apsiraminau ir tiktai klūpojau. Mišios prasidėjo su tarškalais. Bet greitai užgrojo vargonai – ir buvo jau linksma. Per mišias žmonės žiūrėjo į altorių, bet po mišių vėl atsisuko veidu į duris, kur buvo Dievo grabas.
Kai tik mišios pasibaigė, žmonės triukšmingai puolė prie kubilo vandens pasisemti. Net buteliai suskambėjo, keli žemėn į šukes nuteškėjo. Aš nepriėjau. Viena senutė man pripylė buteliuką, ir aš patenkintas išėjau iš bažnyčios. Šventoriuje ugnies nebuvo nė ženklo, todėl išėjau kempinės neįsidegęs. Mano draugai taip pat be nieko buvo. Tik eidami keliu užvijome senuką su rūkalu. Jis mums įdegė mūsų kempines, ir mes parėjome namo su ugnimi. Mano ugnį mamytė įdėjo židinin, o vandenį pastatė spintelėn.
Aš žinojau, kad Velykos buvo Dievo iš numirusių atsikėlimo šventė. Bet aš nežinojau, kad Dievas kas metai galėjo mirti ir iš numirusių keltis. Taip pat aš negalėjau suprasti ir niekas nemokėjo man paaiškinti, kodėl, pavyzdžiui, Velykų šeštadienį ir naktį reikėjo mūsų bažnyčioje būti veidu į duris, o paskum vėl, kaip paprastai, į altorius. Mat aš dar nežinojau, kad bažnyčioje laikomas Švenčiausias Sakramentas – tikras Jėzaus Kūnas ir Kraujas.
Tais metais buvo gražus oras, kelias gerokai pradžiūvęs. Aš pavakare išėjau su tėveliu bažnyčion Velykų nakčiai, kad rytą galėčiau pamatyti iš numirusių atsikėlusį Dievą. Labai man patiko vakaro pamaldos. Altoriai buvo papuošti, tik juose nežibėjo joks žiburėlis, jokia žvakutė.
Visas gražumėlis buvo po vargonais – Dievo grabe. Bet naktų aš labai privargau. Mat mieste neturėjome jokių pažįstamų, todėl visa naktis teko praknapsoti be miego. Ir ilga buvo toji naktis – turbūt iš visų ilgiausia. Aš labai išvargau. Rytą bažnyčioje, stovėdamas žmonių suspaustas, ėmiau net sapnuoti mamytės Velykų pusryčius. Bet kai po prisikėlimo visa bažnyčia su vargonais užtraukė: ,,Linksmą dieną apturėjom“, man iš džiaugsmo nuėjo šiurpuliai per kūną, akys ašaromis pasruvo. Kadangi mano maldaknygėje nebuvo Velykų giesmės, tai pusbalsiu sekiau žmonių gaidą, ir aiškiai tariau tik paskutinius kiekvieno punkto žodžius: ,,Aleliuja, aleliuja, a-le-liu-ja“. Mačiau ir prisikėlusį Kristų, tik jis buvo ne toks didelis, koks gulėjo naktį grabe, ir tą Kristų nešė vienas žmogus baltai apsirengęs. Kunigas rankose nešė kažin kokį apskritą daiktą ir ėjo po dideliu skėčiu. Kur kunigas ėjo, iš šalių žmonės klaupėsi. Man tai buvo labai neaišku.
Po prisikėlimo buvo greitai mišios ir pamokslas. Iš tos dienos pamokslo mano atmintyje išliko tik šitie kunigo žodžiai: ,,Jei per Kristaus prisikėlimą sudrebės tavo, žmogau, širdis ir ašaros suvilgys tavo akis, žinok, kad švenčių sulaukei vertas būdamas Dievui.“ Aš buvau labai patenkintas. Nes aš maniau, kad mano Velykų vargus Dievulis bus neblogai įvertinęs.
Po pamaldų visi žmonės skubotai ėjo namon. Visi skubėjo atsigavėti. Mes su tėveliu ėjome tvirtu žingsniu, jausdamies atlikę svarbią pareigą – buvę Kristaus atskėlimo iškilmėse. Man buvo labai smagu – saulutė pasikėlusi švietė nugaron šildydama. Vieversėliai padangėse čireno, o keliai pilni žmonių tik margavo, margavo. Kai įėjome gryčion, tėvelis, kaip niekuomet, pasveikino drebančiu balsu:
– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus
– Ant amžių amžinųjų. Amen, – atsakė mamytė.
– Sveiki sulaukę šventų Velykų, – pridėjo.
– Su jumis drauge.
Nusirengę susėdome valgyti Velykų pusryčių. Mano mamytė Velykoms iškepdavo rugienio ragaišio ir pyragų su kiaušiniais ir pienu – taip vadinamų ,,bobų“. Velykų kiaušinius mamytė virdavo svogūnų lukštuose – kiaušiniai išeidavo tamsiai raudoni. Kai kurios šeimininkės virdavo stogo samanose arba avižų peluose – kiaušiniai išeidavo tai žalsvi (samanų spalvos), tai šviesiai geltoni. Kitaip kiaušinių mūsų kaime niekas nemargindavo, tai ir margučiais jų nevadindavo.
Velykose gaudavau valgyti ko tik norėjau ir kiek tik norėdavau: kiaušinių, sviesto, mėsos, pieno, pyragų. Mamytė žiūrėdavo tik, kad nepersivalgyčiau. Ir apskritai žmonės, per gavėnią išsipasninkavę, Velykose valgydavo ko tik norėdavo ir kiek tik norėdavo. Iš to net priežodis susidarė apie gerą pasivalgymą: ,,Pasivalgiau kaip per Velykas“. [Stasys Tijūnaitis. Kaip aš į žmones išėjau… Mokytojo Stasio Tijūnaičio gyvenimo apybraiža. Sudarytojas Vincentas Korkutis, Vilnius, Margi raštai, 2003, p. 12-15]