Kas per smagumas ta prygulė?
Simonas Daukantas, kurio 230 m. gimimo sukaktį šiemet švenčiame ir metus, kaip ir Žirgo, minime, parašęs pirmąją istoriją lietuvių kalba, aprašęs darbus ir būdą senųjų lietuvių, kalnėnų bei žemaičių, savo veikaluose negalėjo neskirti dėmesio ir arkliams – artojų bei karžygių ištikimiausiems pagalbininkams. Rugsėjo 24 dieną kviesime į S. Daukanto kūrinių skaitymus. Šį kartą tik trumpa citata: „Į prygulę jojo“.
Kas ta prygulė? Ar tik ne nuo žodžio „prigulti“? Žodis (kitaip dar ir „priegulė“) vartotas Žemaitijoje, Skuodo apylinkėse. Iš netoli kilęs bei amžino poilsio atgulęs Lietuvos istorijos tėvu vadinamas šviesuolis.1 Prygule šiuose kraštuose vadino bendrą naktinį darbinių gyvulių ganymą, kitur geriau pažįstamą kitu pavadinimu – „naktigonė“.
Senųjų kaimo žmonių atmintyje naktigonė išlikusi kaip viena maloniausių jaunuomenės, dažniausiai vyriškosios, pareigų. Kartu tai savotiška jaunimo bendravimo forma, kurioje nestokota įvairiausių išdaigų ir pramogų.
Naktigonė skirstoma į arklių ir jaučių ganymo (pastarieji dažniau ganyti prašvitus, iki ryto). Pasak etnologės Irenos Reginos Merkienės, XVI-XVIII a., Rytų Lietuvoje net XIX a. pirmojoje pusėje pagrindinis darbinis gyvulys buvo jautis, jų laikyta daugiau, negu arklių ir, matyt, jų ganymas turėjo didesnę ūkinę svarbą. Jaučius ganė merginos. Tai įrodo jau 1630 metų šaltinis.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje naktimis buvo ganomi daugiausia arkliai. Juos ganydavo dažniau vyrai. Etnologo Vacio Miliaus tyrimų duomenimis, tuo metu į naktigonę jojo bernai, pusberniai, rečiau pats šeimininkas ar merginos po vakarienės. Pasak etnologo Žilvyčio Šaknio, tarpukariu maždaug trečdalyje jo tirtų kaimų (kur gyvavo naktigonės paprotys) į naktigonę eidavo ir merginos. Tačiau tais atvejais, kai ganė ir merginos, jų būdavo dažniausiai tik viena-dvi. Paprastai jos vykdavo tik tada, kai šeimoje trūkdavo laisvų vyrų.
Vasaros ir rudens dienomis žemdirbiams ir jų pagalbininkams arkliams tekdavo sunkiausi darbai – šienapjūtė, rugiapjūtė, arimas, tad naktimis arkliai turėdavo gerai pailsėti, kad kitą dieną vėl būtų darbingi. Todėl susibūręs kaimo jaunimas jodavo į naktigonę, kad juos paganytų ir apsaugotų nuo vilkų bei arkliavagių. Atjoję į ganyklą, naktigoniai arklius supančiodavo ir paleisdavo ganytis, o patys galėdavo numigti ar kaip kitaip atsipūsti. Tik kartais kuris iš eilės pasižiūrėdavo, ar arkliai ramūs, ar neprunkščia, pajutę netoliese vilką. Kai paplito arklių vogimas, arklius surakindavo kalvio nukaltais geležiniais pančiais. Kokie jie įdomūs, sužinokite ČIA
Naktigonės sezonas prasidėdavo ganykloms pradžiūvus ar antrojoje vasaros pusėje, kada paaugdavo kumeliukai, baigdavosi rudenį. Etnologas Libertas Klimka teigia, kad birželis – naktigonių metas. Trumpos ir šviesios vasarvidžio naktys neprailgdavo. Rugsėjis – rudens pradžia ir nesibaigiančių darbų laikas. Prieš sėjant – ariama, bulves kasant taip pat arta arkliais, linai vežti – arkliais… Kartais rudenį, kai pievos toliau, kada ir arkliai būdavo neužimti, ir vyrų darbai ne tokie skubūs, vyrai išjodavo kelioms savaitėms. Tarp jų merginų nebūdavo.
Ž. Šaknio duomenimis naktinis arklių ganymas XIX a. antrojoje pusėje žinomas beveik visoje Lietuvoje ir lietuvių gyventose etninėse žemėse, tik Aukštaitijos rytuose arklius ganė ne jaunimas, o specialiai nusamdytas senukas.
Pasak kraštotyrininko Vincento Vaitiekūno, naktigonė – pirmoji bendruomeninio gyvenimo mokykla, čia jaunimas pirmą kartą sužinodavo tai, apie ką namuose netekdavo girdėti arba kas sąmoningai slėpta.
Primename keletą kalnėnų naktigonės nuotrupų, papasakotų senųjų anykštėnų, kurios atskleidžia, kad kai kurie pokštai nebuvę jau tokie nekalti, o naktigonė – savotiška vyriškumo mokykla:
Nujoję kur prie miško, tuoj kepdavo kiaušinienę, dainuodavo, žuvį gaudydavo. Prisižiūri dieną, kur sūrius džiovina, ir eidavo bernai vogti, o paskui klauso palangėse, kaip baras, ką gaspadinė apšaukia už tuos sūrius. Kai uodai labai užpuldavo, kurdavo laužą. Vienoje šeimoje būdavo po du keturis arklius, tai ant vieno jodavo, kitus pririšę vesdavo. Ganydavo tik darbinius arklius, o su kuriais nedirbdavo, tuos rišdavo prie namų. (Vincas Judrevičius iš Pleviškių k., g. 1893 m.)
Naktigonių apranga buvo paprasta, kasdieninė. Paimdavo kailinius ir sermėgą, apsiaudavo naginėm arba mediniais. Atjoję supančiodavo arklius ir paleisdavo ganytis. Patys kurdavo laužą, kepdavo bulves – atsinešdavo jas iš namų.<…> Naktigonėj eidavo imtynių, kuris stipresnis. Naktigoniai jodavo jau sutemus per kaimą, todėl pridarydavo įvairiausių pokštų. Ten, kur gyvendavo merginos, pritaisydavo „lopšį“ prie svirno ar ant gonkų, užtraukdavo ant stogo akėčias. Kartą naktigoniai patykojo, kad pas merginą įėjo vaikinas, tyliai išėmė kamaraitės langą, pritaisė iš virvelių suraišiotą maišą arkliams šerti ir pabeldė į duris.
Atsirasdavo pasakorių. Dažniausiai pasakodavo apie degančius pinigus, susitikimą su velniais, apie vietas, kur žmogų „vedžioja“. (Elena Umbrasienė iš Skiemonių k., g. 1899 m.)
Kailiniai ir sermėga būdavo pagrindinė apranga. Sermėga – nuo lietaus, kailiniai – dėl šilumos. Iš namų išjoja saulei nusileidus, pavalgo ir joja į naktigonę, o rytą, saulei patekant, joja namo. Iš nakties atjoję, eina miegoti, nes ant rytojaus reikia dirbti.
Dainuodavo visokiausias dainas, žaisdavo kerepėtą, eidavo imtynių arba sugalvodavo visokiausių baikų: katras pirmas užmiega, tą už kojų pririša virve ir tysia. Velėnomis mėtydavosi – katras pataikydavo už kaklo, tas grūšnių įskusdavo. (Vladas Laucius iš Aulelių k., g. 1897 m.)
Žaisdami kerepėtą, padeda dvi kalades arba du akmenukus ir skersai lazdelę. Iš toliau kita lazdele meta. Jei pataiko, tai laimi, o jei iš trijų kartų nepataiko, tai išmetamas iš žaidimo.
Kurie stipriai miegodavo, prie jų kojų įkaldavo du kuolelius, parišdavo virvėm ir užrišdavo už kojų, už pusiaujo, kad negalėtų atsikelti. Miegančiųjų arklius užvesdavo už krūmų ir paslėpdavo, tada juos keldavo ieškoti arklių. Žaidimus sugalvodavo vyresni, gudresni. (Vladas Laucius iš Aulelių k., g. 1897 m.)
Joti galėdavo ir dvylikos metų berniukas. Esant šeimoje daug vyrų, naktigonėn joti keisdavosi. Skirtumo tarp sūnų pagal amžių nebuvo, galėjo joti ir pats jauniausias, ir pats vyriausias. Aprangoje skirtumo tarp šeimininkų ir bernų nebuvo. Jei šeimininkas geras, tai ir sermėga bus šiltesnė (mažiau skylių), o jei šykštuolis, tekdavo šalti tiek jo bernams, tiek jo sūnums. Juokų, „štukų“ jaunimas prigalvodavo nemažai. Tačiau kartais tie juokai baigdavosi muštynėmis. Pririšdavo kokį berną prie arklio už kojų ir paleisdavo. Toks „šposas“ vieniems sukeldavo juoką, rimtesniems gal gailestį, o pasmerktajam – pyktį. (Antanas Butkus iš Rezgių k., g. 1904 m.)
Vienas mėgstamiausių žaidimų buvo toks: surišdavo dviejų arklių kamanas, arklius pastatę vienas priešais kitą, jiems paraginti reikėdavo dviejų žmonių, kurie užsėsdavo ant arklių – kuris greičiau suragindavo, to arklys traukdavosi atbulas paskui save tempdamas kitą arklį su jojiku (taip būdavo išaiškinama, kuris arkliaganis greitesnis ir kurio žirgas stipresnis). (Jurgis Braknys iš Kupiškio r., Lodonių k., g 1920 m.)2
Vaikinams pokštus krėsti galėjo ir mergina. Pavyzdžiui, Ž. Šaknio užrašytas 1901 m. Kupiškyje gimusios Onos Matulionienės-Slavinskienės prisiminimas: „Iš namų pasiimu adatą ir siūlų. Kuris pirmas užmigo, tam susiuvu kelnių blauzdas, o jeigu du bernai guli šalimais, tai vieno berno kišką susiuvu su kito berno. Kniūpščia gulinčiam prisiuvu kepurę prie nugaros…“.
„Kad kas blogai neišeitų“ į naktigonę merginų neleido Eržvilko apylinkėse (Jurbarko r.). Ir atvirkščiai, Vijoliuose (Šiaulių r.) merginai doroviškai prasižengus, jos neleisdavo į naktigonę (tiesa, tai buvo XIX a.).
Pasak etnologo Žilvyčio Šaknio, kalbėjusio su prisimenančiais senąsias naktigones, daugelis jų tvirtino: ne, per naktigonę „nieko tokio“ nebuvo.
Tyrinėtojo nuomone, matyt neįprasto, už kultūrinės veiklos ribų esančio laiko specifika, šiurpūs pasakojimai apie mitologinių būtybių veikimą atviroje erdvėje bei kaimo bendruomenės, dvaro bei bažnyčios įdiegti moralės nuostatai sulaikydavo nuo neapgalvotų sprendimų, neleido jaunoms poroms nutolti nuo kitų naktigonių.
Ekspedicijų metu etnologui kai kur teko užrašyti, kad palikę jaunesniuosius saugoti arklius naktimis naktigoniai lankydavo merginas ir Lietuvoje. Tačiau jos nebuvo naktigonės dalyvės ir jaunuoliai su jomis klėtyje tik pasišnekėdavo.
Išskirsčius kaimą į vienkiemius ar panaikinus bendrą ganiavų nuosavybę naktigonės paprotys nunykdavo, todėl Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje XX amžiaus pradžioje į naktigonę jojo jau retai, o Rytų Lietuvoje, turint daug kitų progų jaunimui susiburti, šis susiėjimas didesnės bendruomeninės reikšmės jau nebeturėjo.
O Jūs ar kada prigulėte visai nakčiai po žvaigždėtu vasaros – rudens dangumi? Suskubkite – spindesio dabar jame ypač daug, tik kažin, ar galima išsiversti be kailinių…
Parengė Vida Olechnovičienė
pagal Liberto Klimkos, Žilvyčio Šaknio publikacijas bei anykštėnų pasakojimus, publikuotus žurnale „Liaudies kultūra“
1 Gimė 1793 10 28 Kalviuose (į pietvakarius nuo Skuodo), mirė 1864 12 06 Papilėje (Akmenės r., palaidotas Papilės kapinėse, piliakalnyje). Apie muziejuje saugomą su Simonu Daukantu susijusį eksponatą skaitykite šia: https://lemu.lt/eksponato-byla-atvirlaiskis-simonas-daukantas-pagal-pasakojimus-sukurtas-tautos-sviesuolio-portretas/
2 Naktigonės Anykščių rajone. – Liaudies kultūra, 1996, Nr. 2, p. 6–62.
