Visai netrukus, birželio 13 d., minėsime Antanines – šv. Antano Paduviečio (1195–1231), vieno populiariausių ir labiausiai gerbiamų šventųjų, šventę. Proginei Eksponato bylai pasirinktas devocinis paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“ pasakoja apie nepaprastą šio šventojo gyvenimą ir įvykdytus stebuklus. O ar teko girdėti, jog 2014 m. mokslininkams pavyko atkurti tikrąjį šv. Antano veidą ir mes žinome, kaip šventasis iš tiesų atrodė?

Devocinis paveikslas „Šv. Antanas Paduvietis“. XIX a. pab. – XX a. pr. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Tie, kas yra aplankę garsiąją Šv. Antano Paduviečio baziliką Paduvos mieste, pradėtą statyti beveik iš karto po šventojo mirties 1231 m. ir itin greito jo kanonizavimo 1232 m., žino, kokia žodžiais nenusakoma aura ten tvyro, kokia stipri energetika, išspinduliuota daugybės tikinčiųjų, prašančių, dėkojančių ar besiviliančių šventojo pagalbos, veikianti taip, jog pajunti tą fiziškai, o kai pamatai tūkstančius padėkos votų, nuotraukų ir laiškų šventajam, liudijančių apie suteiktas malones, pajunti, kad visa tai nėra vien legendos ar stebukliniai pasakojimai, kad viskas realiau ir arčiau mūsų, nei kažkada galvojome. Ypač tai, jog dabar mes net žinome, kaip atrodė tikrasis šv. Antanas Paduvietis – realus žmogus, Bažnyčios mokytojas, išsimokslinęs eruditas, talentingas pamokslininkas. 2014 m. birželio 13 d. Paduvos universiteto antropologijos muziejaus ir šv. Antano studijų centro mokslininkai bei 3D specialistų grupė pasauliui pristatė pagal kaukolę atkurtą šv. Antano Paduviečio galvos vaizdą – kur kas žemiškesnį ir paprastesnį nei įprastai  vaizduojami nusaldinti ir idealizuoti šventojo atvaizdai. Prie itin artimo tikrovei šventojo veido atkūrimo daug prisidėjo italų archeologas Luka Bezi (Luca Bezzi) ir brazilas, 3D dizaineris Ciceras Moralesas (Cicero Moraes) iš San Paulo universiteto, kuris nežinojo, kieno veidą rekonstruoja – jam buvo tik nurodyta, jog kaukolė priklauso 36 metų vyrui. Sužinojęs, kieno veidą atkūrė, mokslininkas liko be žado.

1981-aisiais, minint 750-ąsias šventojo mirties metines, popiežius Jonas Paulius II įgaliojo mokslininkų grupę ištirti šv. Antano palaikus, o maldininkams buvo atvertas šventojo kapas ir relikvijos. 2019 m. gruodį Lietuvą su iškilmėmis apkeliavo iš Paduvos bazilikos atvežta ypatinga šv. Antano Paduviečio didžioji relikvija, lotyniškai vadinama „massa corporis“ (kūno dalis) – paauksuotame šventojo su Vaikeliu Jėzumi formos relikvijoriuje įdėta šventojo kūno dalis.

Yra žinoma, kad šv. Antanas gimė 1195 m. Lisabonoje, Portugalijoje, turtingoje ir kilmingoje šeimoje bei visą savo gyvenimą galėjo mėgautis lengvu ir patogiu gyvenimu, tačiau jaunuolis sąmoningai pasirinko kitokį kelią ir, būdamas 15 metų, įstojo į šv. Augustino kanauninkų vienuolyną, kuriame gavo gerą išsilavinimą. Vėliau tarnystę Dievui tęsė Šventojo Kryžiaus vienuolyne Koimbroje (tuometinėje Portugalijos sostinėje), čia buvo įšventintas į kunigus. Kartą vienuolyne jis susipažino su mažesniaisiais broliais pranciškonais, vykstančiais į misiją Maroke. Sužavėtas jų paprastumo ir pasišventimo, 1220 m. įstojo į pranciškonų (Mažesniųjų brolių konventualų) ordiną, trokšdamas vykti į misijas Maroke ir skelbti Evangeliją. Pranciškonų ordine jis pasivadino Antano vardu ir tapo ištikimu šv. Pranciškaus Asyžiečio pasekėju. Greitai pradėjo garsėti kaip didelis Biblijos žinovas ir puikus pamokslininkas. Išvykęs taip trokštamon misijon į Maroką, ten susirgo ir turėjo grįžti. Kilus audrai, laivas buvo atplukdytas prie Sicilijos krantų, iš kur jis keliavo į Toskaną, Lombardiją, 1223–1224 m. skelbė Dievo žodį Prancūzijos pietuose – Monpeljė, Tulūzoje, Arlyje. Vėl grįžęs į Italiją, buvo paskirtas Emilijos-Romanijos regiono provincijolu. Popiežius Grigalius IX šv. Antano pamokslus vadino „brangakmeniais Biblijoje“ ir pavedė jam išleisti pamokslų rinkinį „Pamokslai šventėms“. 1226 m. šv. Antanas apsistojo Paduvoje, kur toliau pamokslavo: kritikavo netinkamus civilinius ir bažnytinius pareigūnus, smerkė kyšininkavimą, visada buvo gailestingas vargšams ir ligoniams, atlaidus kaliniams ir eretikams. Sunkiai susirgęs, mirė sulaukęs vos 36 metų.

Nepraėjus nė metams, pasipylus gausybei liudijimų apie įvairius, prie garsiojo pamokslininko kapo nutikusius stebuklus, popiežius Grigalius IX paskelbė Antaną Paduvietį šventuoju.

1946 m. popiežius Pijus XII šv. Antanui suteikė Bažnyčios Mokytojo titulą, suteikiamą šventiesiems teologams, kurių mokymu remiasi Bažnyčia.

Dar būdamas gyvas, šv. Antanas garsėjo stebuklais. Žmonėse apie jį sklido legendos, kurios vėliau tapo šventojo gyvenimą ir veiklą vaizduojančių siužetų pagrindu. Pasak vieno ryškiausių pasakojimų, Tulūzoje Antanas niekaip negalėjęs įrodyti užsispyrusiam eretikui, kad Eucharistija yra Kristaus kūnas ir kraujas. Eretikas pas šv. Antaną atsivedė tris dienas nemaitintą asilą ir padavė šiam grūdų maišą, tačiau Antanui iš bažnyčios atnešus Taurę ir Ostiją, gyvulys, palikęs maistą, iš karto suklupo ant kelių prieš Eucharistiją. Šį epizodą matome viename devocinio muziejaus paveikslo medalione.

Kitą, ypač dažnai vaizduojamą įvykį iš šv. Antano gyvenimo, muziejaus paveiksle matome net du kartus – pagrindinėje kompozicijoje ir viename iš medalionų – pasak legendos, šv. Antanui meldžiantis savo celėje, jam pasirodė Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu Jėzumi. Muziejinės chromolitografijos (spalvotos litografijos) centrinėje kompozicijoje vaizduojamas šv. Antanas su Kūdikėliu Jėzumi ant rankų. Tradiciškai jis vaizduojamas jaunas, su rudu pranciškonų abitu ir išskusta tonzūra. Šventasis vaizduojamas ¾ figūros, kiek pasisukęs kairėn, žvelgiantis žemyn į ant rankų laikomą patogiai įsitaisiusį garbanotą, apvalainą Vaikelį Jėzų neilgais, šviesiais marškinėliais su šešiakampių, auksaspalvių žvaigždžių raštu. Dešine rankute, padėta ant šventojo dešinės, Vaikelis padeda jam prilaikyti leliją – skaistybės simbolį, pakelta kairiąja liečia šventojo veidą, kartu žvelgdamas į jį. Abiejų galvas supa auksaspalvės spindulių aureolės. Vaikelis Jėzus – individualus šv. Antano atributas.

Apie šventojo gyvenimą išlikę tiek daug įvairių legendų ir pasakojimų, kad jie dažniausiai nesutelpa panašaus kompozicinio tipo devociniuose paveiksluose su medalionais, taip pat neretai juose vaizduojami skirtingi įvykiai. Ir šiame paveiksle aplink pagrindinius veikėjus išdėstyta 11 paveikslėlių – 8 apvalūs, 3 ovalios formos (viršuje centre ir apačios šonuose). Juose pasakojama ir apie kitus šventojo gyvenimo įvykius bei įvykdytus stebuklus: be jau minėtų, matome šv. Antano pamokslą žuvims – šios, iškišusios galvas iš vandens, atidžiai klausosi šventojo kalbos; žemiau matome istoriją apie vaikelį, kuris, paliktas motinos, išėjusios klausyti šventojo pamokslo, įkrenta į verdančio vandens katilą, tačiau jam nieko nenutinka; dešinėje regime pasakojimą apie šventojo išgydytą paralyžiuotą vaikelį, jau numetusį nereikalingus ramentus. Dešinėje, apatiniame apvaliame paveikslėlyje vaizduojama šventojo mirtis. Ovaluose apačioje pavaizduota: kairiajame – Šv. Antano bazilika Paduvoje, dešiniajame – šventojo kapas toje bazilikoje, centre tarp ovalų – monstrancija, susijusi su viršuje pavaizduota legenda apie prieš Eucharistiją priklaupusį asilą. Paveikslėlius kompoziciškai sujungia juos „perpinančios“ juostos, kuriose, logiškai, turėjo būti ir užrašai, nežinantiems pakomentuojantys ir paaiškinantys kiekvieną sceną, kaip matome panašioje kompozicijoje apie šv. Antano gyvenimą, pagamintoje Vokietijoje XIX a. IV ketv. Muziejaus „Šv. Antanas Paduvietis“ taip pat greičiausiai pagamintas Vokietijoje panašiu laikotarpiu ir yra įdomus kaip savo laikmečio devocinis paveikslas su ypač populiaraus ir gerbiamo šventojo gyvenimo istorija, išdėstyta jo atvaizdą supančiuose paveikslėliuose.

Chromolitografija įrėminta mėgėjiškai, greičiausiai vietoje, Lietuvoje, padėjus ją ant faneros ir kraštus aptaisius pyne iš šiaudelių, storu siūlu pritvirtinant ją prie pagrindo.

Mes nematome nei autoriaus, nei devocinio paveikslo leidėjo (jis nusitrynęs arba uždengtas), tačiau akivaizdu, kad tai yra arba garsaus vokiečių tapytojo ir grafiko Fridolino Leiberio (Fridolin Leiber, 1843–1912) kūrinys, arba sekant jį sukurtas variantas, sujungiantis kelis kūrinius (F. Leiberio „Šv. Antaną Paduvietį“ su nežinomo autoriaus panašaus laikotarpio devociniu paveikslu su medalionais – „Šv. Antano Paduviečio gyvenimas“). F. Leiberis – daugelio populiarių, tokių kaip „Angelas Sargas“, „Švenčiausioji Trejybė“, „Švč. Mergelės Marijos Širdis“ ir kt. religinių spaudinių autorius, nuo 1882 m. vadovavęs vieno žymiausių Vokietijoje populiariosios grafikos ir reprodukcijų gamintojų Edvardo Gustavo May litografijos studijai Frankfurte. Daugelis F. Leiberio kūrinių ar jų variantų iki šiol yra vis dar tiražuojami, platinami ir populiarūs.

                                                                                                        Menotyrininkė Ina Dringelytė

Naudota literatūra:

  1. Krikščioniškosios ikonografijos žodynas. Sud. Dalia Ramonienė.Vilnius, 1997, p. 28–29.
  2. BeWeB | Portale dei beni culturali ecclesiastici. https://beweb.chiesacattolica.it/
  3. Sanctus Antonius: A Devotion to Saint Anthony of Padua. The Miracles of Saint Anthony. https://www.flickr.com/groups/762627@N25/discuss/72157605986153268/
  4. Miracles of St. Anthony of Padua. https://catholicmystics.blogspot.com/2014/04/miracles-of-st-anthony-of-padua.html
  5. Forensic experts attempt to reconstruct face of St. Anthony. https://www.catholicnewsagency.com/news/29848/forensic-experts-attempt-to-reconstruct-face-of-st-anthony
  6. The most accurate reconstruction of St. Anthony of Padua’s face. https://aleteia.org/2018/06/13/the-most-accurate-reconstruction-of-st-anthony-of-paduas-face/