2023 m. spalio 27 dieną minėsime kunigaikščio Vytauto Didžiojo 593-ąsias mirimo metines. Šiandien Jums pristatome eksponatą – paveikslą „Vytautas Didysis 1430–1930“.
Tai yra vieno žymiausių lenkų istorinių paveikslų tapytojo Jano Mateikos piešinio reprodukcija. To meto populiarus laikraštis „Mūsų Rytojus“, šį 62,5 cm aukščio ir 47,5 cm pločio paveikslą su rėmu, Vytauto Didžioji mirimo metinių proga, 1930 m., dovanojo savo skaitytojams. Įdomus dalykas, kad J. Mateika kurdamas šį piešinį įkvėpimo sėmėsi iš realaus kunigaikščio naudoto antspaudo. Kaip ir antspaude, paveiksle vaizduojami heraldiniai simboliai – matome skydą su Vyčiu, už Vytauto matome Trakų simbolį – pėstininką-karžygį, taip pat vaizduojamas skydas su kryžiumi, yra nupieštas ir skydas su meška. Pats kunigaikštis išties atrodo karališkai – karūna, kalavijas jo dešinėje rankoje, apranga puošni, jis yra apsivilkęs kailiais. Tokių meno kūrinių svarba tarpukario Lietuvoje buvo be galo didelė.
Lietuvos liaudies buities muziejus, įprastai užsiimantis XIX a. – XX a. pirmos pusės lietuviškos valstietijos kultūros ir buities tyrimais, gali pasidžiaugti ir kitomis veiklos kryptimis. Vis dažniau paliečiame mūsų šalyje gyvenusias įvairias socialines grupes, mažumas, tiriame dvarininkiją, miestų gyventojus, skirtingų laikotarpių visuomenes ir jai būdingus kultūrinius bruožus. Todėl šiandien kalbėdami apie paveikslą „Vytautas Didysis 1430–1930“, neišvengiamai paliečiame tarpukario laikotarpio Lietuvos gyventojus, jų mentalitetą ir bendrą to meto dvasią.
Išgirdus žodžius tarpukario Lietuva, apie ką pirmiausia pagalvojame? Turbūt mintyse atsiranda daug įvairių įvykių ir asmenybių – valstybingumo atkūrimas, kovos už nepriklausomybę, laikinoji sostinė, Antanas Smetona, A. Šapokos Lietuvos istorija. Taip pat, kažkur galvoje sukasi mintys ir apie rūstaus veido, karališko stoto vyriškį, kuris žinoma yra kunigaikštis Vytautas Didysis. Būtent prieš kiek mažiau nei šimtmetį, galime sakyti, visa Lietuva minėjo 500-ąsias stipriausio ir žymiausio šalies valdovo mirties metines. 1930 m. Vytautas Didysis tapo kultiniu objektu, Lietuvos valstybės šlovingiausiu herojumi, kuris turėjo būti pavyzdys kiekvienam gyventojui. Tuo metu kunigaikščiui atminti buvo spausdinamos istorinės knygos, statomi paminklai, kuriami paveikslai, organizuojami renginiai.
Vytauto Didžiojo kaip tautos tėvo ir didvyrio įvaizdžio formavimas to meto visuomenei turėjo būti jungiantysis faktorius, kurio lietuviai ilgą laiką, deja, neturėjo. Kol kitos Europos valstybės XIX a. formavo savo tautos istorijos mitą, Lietuva to daryti laisvai negalėjo. Mes buvome, ne savo noru, Rusijos imperijos sudėtyje ir tik 1918 m., tautiniais pagrindais atkūrus valstybę, pradėjome pilnu tempu formuoti savo istorijos pasakojimą, tuo pačiu stiprindami ir identitetą. Karinių ir politinių konfliktų apsuptyje mūsų šalis turėjo veikti greitai, todėl lengviausias vienijančio simbolio pasirinkimas buvo Vytautas Didysis. Jo asmenybė turėjo reprezentuoti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę kai ji buvo pačiame jėgų žydėjime, šlovės olimpe. Žinojimas, kad kažkada buvome didelė valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros, turėjo kelti tautos savivertę, tuo pačiu sujungti žmones bendram tikslui – šalies šlovės atstatymui. To meto katalikiška tarpukario visuomenė kunigaikštį Vytautą, kaip krikščionybės skleidėją ir puoselėtoją viduramžių Lietuvoje, turėjo priimti ypač palankiai.
Šis, Vytautui Didžiajam skirtas paveikslas buvo kompleksiškos istorijos politikos dalis, kuri, žinoma, atnešė savų rezultatų. 1920–1940 m. ypač padaugėjo naujagimių, kuriems buvo skiriami Vytauto bei kitų LDK kunigaikščių vardai. Jaunimo apklausos rodė, kad Vytautas Didysis buvo jiems vienas iš autoritetingiausių ir svarbiausių asmenų į kuriuos lygiuojasi. Kaip jau ir minėjau anksčiau, šios 500-osios šalies valdovo mirties metinės ir vykdoma atminties politika leido atsirasti eilei istorinių tyrimų susijusių su Lietuvos viduramžiais, kurie vėliau sėkmingai peraugo į knygas. Visoje valstybėje išaugo dešimtys paminklų kunigaikščiui, kurie taip pat formavo vietos gyventojų mentalitetą. Vytautui skirti renginiai neapsieidavo be kalbų ir lozungų skirtų Vilniaus – senosios Lietuvos sostinės išvadavimui. Galime sakyti, kad valdovo asmenybė pasitarnavo valstybei jos politiniame-kariniame konflikte su Lenkija dėl prarastų žemių.
Iš pirmo žvilgsnio paprastai atrodantis kunigaikščio paveikslas savyje iš tiesų slepia gilius tarpukario Lietuvos dvasios ir mentaliteto atspindžius, tautos praeities šlovės paieškas, tvirtos asmenybės paieškas ypač sunkiu ir pavojingu valstybei laikotarpiu. Galime daryti prielaidą, kad šis patriotiškas ugdymas leido išauginti tvirtą jaunimo kartą, kuri prisidėjo prie partizaninių Lietuvos laisvės kovų 1944–1953 m., ši karta palaikė ir tautiškumo ugnelę, kuri galiausiai išaugo į 1988–1990 m. Sąjūdžio veiklą ir nepriklausomybės atkūrimą.
Parengė Ramūnas Bučas
