Viskas prasmingai susisiejo ir gražiai vienas kitą papildė: šiuo metu (liepos 1–12 dienomis) vykstantys didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai, Eksponato byla, kurioje kalbama apie šiuos atlaidus, Žemaičių Kalvarijos stebuklingąjį Švč. Mergelės Marijos paveikslą ir Kryžiaus kelio stotis, o taip pat prieš kelias dienas muziejaus miestelio bažnyčioje atidaryta unikali paroda „Siuvinėtos procesijų vėliavos iš Žemaitijos bažnyčių“ – juk šios vėliavos buvo neatsiejama žemaitiškų bažnytinių procesijų, vykusių į stebuklais garsėjusias Žemaitijos vietas, o pirmiausia – Žemaičių Kalvariją, dalis.

Visa tai, ką išvardijau, yra labai artimai susiję su žemaitiškojo pamaldumo tradicija, atėjusia iki mūsų dienų net nuo XVII a. vidurio ir ne tik neišblėsusia, bet dar ryškiau įsidegusia: šiomis dienomis kaip tik pamaldžiai šurmuliuoja didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai – pati didžiausia metinė šventė Telšių vyskupijoje, sutraukianti tūkstančius maldininkų ne tik iš vyskupijos parapijų, bet iš visos Lietuvos ir net kaimyninių šalių.

Žemaičių Kalvarijos istorija prasidėjo 1637 m., kuomet Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656) į Gardų miestelį (taip tuo metu vadinosi Žemaičių Kalvarija) pakvietė dominikonų (Brolių pamokslininkų) ordino vienuolius ir su jais, savo lėšomis, pagal Europoje steigiamų kalvarijų pavyzdį, per kelis metus pastatė 19 Kryžiaus kelio koplyčių – pirmą tokį kompleksą LDK. 1644 m., popiežiui Urbonui VIII patvirtinus Kalvarijos steigimo privilegiją, nuo Garduose įkurto Kryžiaus kelio vietovė pradėta vadinti Žemaičių Kalvarija, tapusia pagrindiniu religiniu centru Žemaitijoje. Dominikonams buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia ir vienuolynas, o bažnyčioje įkurdintos išskirtinio pamaldumo sulaukusios šventenybės – stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas, spėjamai iš Romos pargabentas dominikono Petro Puhačevskio ir iš Liublino dominikonų gauta bei iki dabar itin gerbiama Šv. Kryžiaus medžio relikvija.

Viršutinis litografijos tarpsnis – Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas su šv. Dominyku ir šv. Kotryna Sieniete. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.

Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslas dėl tikinčiųjų patiriamų malonių 1643 m. oficialiai pripažintas stebuklingu – jis yra vienas žymiausių ir labiausiai gerbiamų Švč. Mergelės Marijos atvaizdų Lietuvoje. Paveikslas nutapytas aliejiniais dažais ant drobės, greičiausiai Italijoje, datuojamas XVI a. pab. – XVII a. pr. 2003–2006 m. restauravimo metu atlikti išsamūs tyrimai parodė, jog jis buvo nukentėjęs nuo gaisro ir ne kartą atnaujintas, pažeidžiant jo autentiką. Nuo XVII a. vid. – II p. paveikslą dengia puikaus darbo aptaisai ir puošia karūnos. Kaip nurodo dailės istorikai, Žemaičių Kalvarijos paveikslas pagal ikonografinę schemą priskirtinas Glykophilousa (Meilingosios) ikonografinio tipo atvaizdams ir yra artimas Neapolio Madonna del Carmine – Neapolio Dievo Motinos atvaizdui, datuojamam XIII a.

2006 m. spalio 8 d. Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos paveikslą pašventintomis karūnomis vainikavęs popiežius Benediktas XVI-asis suteikė jam Krikščioniškų Šeimų Karalienės titulą, o nuo 2008 m. liepos 2-oji Lietuvoje kasmet švenčiama kaip Švč. Mergelės Marijos, Šeimų Karalienės šventė.

Žemaičių Kalvarijos istoriją ir dailę išsamiausiai yra nagrinėjusi menotyrininkė, dr. Dalia Vasiliūnienė, tad giliau besidomintiems būtų verta paskaityti šios mokslininkės knygą Žemaičių Kalvarija: piligriminio centro istorija ir dailė XVII–XIX a. ar bent  straipsnį, skirtą stebuklingojo paveikslo istorijai ir pirmavaizdžiui: https://www.magnificat.lt/zemaiciu-kalvarijos-dievo-motinos-paveikslas/

Apatinis litografijos tarpsnis – XIX a. II p. Žemaičių Kalvarijos panoraminis vaizdas su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia ir Kryžiaus kelio stotimis. R. Žaltausko nuotrauka.

Į didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus atvykusių maldininkų tikslas – praeiti ir patirti Kristaus Kančios kelią, išsidėsčiusį kalvotoje miestelio vietovėje ir besitęsiantį apie 4,5 km, kurį sudaro 19 medinių ir mūrinių koplyčių, kuriose įrengta 20 stočių (viena iš koplyčių turi 2 stotis). Kančios kelias Žemaičių Kalvarijoje padalintas į dvi dalis – Kristaus suėmimo kelią (1–10 koplyčios) ir Kryžiaus kelią (10–19 koplyčios). Nors stočių išdėstymo tvarka greičiausiai nepakito nuo XVIII a. pradžios, tačiau ankstyvosios koplyčios ir jų vidaus interjeras neišliko.

Nuo pat Kryžiaus kelio įsteigimo, Žemaitijoje pradėjo formuotis autentiška pamaldumo tradicija – kalnų giedojimas apeinant visas koplyčias. Ši bendruomeninio giedojimo tradicija, kuriai beveik 400 metų, 2020 m. buvo įtraukta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Plačiau apie tai paskaityti ir pasiklausyti kaip skamba Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimas galite čia:

https://www.zemaiciukalvarija.lt/kk-kalnai/koplycios

https://www.zemaiciukalvarija.lt/kk-kalnai/giesmes

Dabartinė Žemaičių Kalvarijos bažnyčia pastatyta pagal žymaus architekto, vieno iš klasicizmo pradininkų Lietuvoje Augustino Kosakausko (1737–1803) projektą. Bažnyčia pradėta statyti apie 1780 m. ir užbaigta 1822 m., architektui jau mirus. Pastato fasade ir bokštuose dar matosi baroko įtaka. 1896 m. bažnyčia gaisro metu gerokai nukentėjo, todėl buvo tvarkoma, paaukštinti jos bokštai.

1988 m. gegužės 6 d. popiežius Jonas Paulius II suteikė bažnyčiai bazilikos titulą.

Spalvota litografija „Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir Žemaičių Kalvarijos vaizdas su Kryžiaus kelio stotimis“, 1885 m. R. Žaltausko nuotrauka.

Stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, Kryžiaus kelio stotys ir Žemaičių Kalvarijos bažnyčia – visa tai mes matome sukomponuotus vienoje spalvotoje litografijoje, pristatomoje šios dienos Eksponato byloje (LBM 52867; M 10722). Kad pavadinimas pilnai sutalpintų tai, kas litografijoje vaizduojama, ji tikriausiai turėtų vadintis Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas su šv. Dominyku, šv. Kotryna Sieniete ir Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia su Kryžiaus kelio stotimis.

Šios įdomios, vertingos ir informatyvios litografijos viršutinio tarpsnio centre matome stebuklingąjį Žemaičių Kalvarijos Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslą, o abipus jo – stovinčius du pagrindinius dominikonų ordino šventuosius – šv. Dominyką ir šv. Kotryną Sienietę. Šv. Dominykas (1170–1221) – dominikonų ordino įkūrėjas, garsus pamokslininkas, šv. Kotryna Sienietė (1347–1380) – Bažnyčios mokytoja, dominikonų ordino globėja. Abu šventieji vaizduojami su ordino abitais, šv. Dominykas laiko skaistumą simbolizuojančią leliją, knygą ir kryžių, ant šv. Kotrynos Sienietės galvos – erškėčių vainikas, kurį, pasak legendos, jai įteikęs pats Išganytojas.

Apatiniame litografijos tarpsnyje – XIX a. II p. Žemaičių Kalvarijos panoraminis vaizdas su Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia, dviaukščiu, 1843 m. pastatytu vienuolyno pastatu ir detaliai pavaizduotomis Kryžiaus kelio stotimis. Bažnyčią matome su žemesniais bokštais nei jie yra dabar, paaukštinti po 1896 m. gaisro, o koplyčias ir jų išsidėstymą nesunkiai galime palyginti su dabartiniu Kristaus Kančios keliu. Vaizdas romantizuotas , ypač neįprastai atrodo fone esantys kalnai.

Litografijos dailininkas yra lenkų tapytojas Mauricijus Družyna (Maurycy Drużyna, 1819–1903). Litografija atspausta žinomo lenkų litografo ir leidėjo Felikso Juliano Kaspržikevičiaus (Feliks Julian Kasprzykiewicz, 1840–1915) litografijos spaustuvėje Varšuvoje 1885 m.

Ši spalvota litografija puošia solidaus leidinio „Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas“, išleisto Lietuvos nacionalinio muziejaus 2015 m., viršelį.

Leidinyje taip pat publikuoti su aptariamu kūriniu susiję darbai – M. Družynos analogiška, bet nespalvota ir anksčiau (XIX a. 6–8 deš.) atspausta kompozicija, kurios litografas – vokietis C. Šulcas (C. Schultz), o spaudė Juozapo Lemersjė (Joseph Lemercier) litografijos spaustuvė Paryžiuje.

Įdomi leidinyje publikuota ir vėlyvesnė, 1905 m. F. J. Kaspržikevičiaus spaustuvėje Varšuvoje atspausta oleografija „Žemaičių Kalvarijos stebuklingasis Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir Kryžiaus kelio stotys, kurioje dalinai panaudotas M. Družynos piešinys.

 

                                                                                              Parengė menotyrininkė Ina Dringelytė

  1. Vasiliūnienė Dalia, Žemaičių Kalvarija: piligriminio centro istorija ir dailė XVII–XIX a. Vilnius: Aidai, 2010.
  2. Žemaičių vyskupijos istorija ir paveldas. Lietuvos nacionalinis muziejus, 2015.
  3. Motuzas Alfonsas, Žemaičių Kalvarijos Kalnų maldyno istorija, muzika, apeigos. Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2017.
  4. https://www.magnificat.lt/zemaiciu-kalvarijos-dievo-motinos-paveikslas/
  5. https://www.zemaiciukalvarija.lt/