„Būti tėvu – reiškia paruošti pasauliui žmogų“ (Smuikininkas Vilhelmas Čepinskis). Romos katalikų bažnyčios katekizme pateikiamuose Dešimtyje Dievo įsakymų ketvirtasis reikalauja – „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Juo įsakoma gerbti savo tėvus ir tuos, kuriems Dievas mūsų labui suteikė valdžią. Tėvystės vaidmuo galimas tik santykyje su vaiku – tėvai yra tiesioginiai savo vaikų asmenybės ir socialinių santykių ugdytojai bei kūrėjai. Didelėje pasaulio dalyje Tėvo diena švenčiama trečiąjį birželio sekmadienį. Tądien sveikinami JAV, Anglijos, Argentinos, Kanados, Čilės, Prancūzijos, Japonijos, Kolumbijos, Nyderlandų, Maltos ir kitų šalių tėčiai. JAV tėvo diena Pirmą kartą paminėta 1910 metais.
Lietuvoje Tėvo diena pirmąjį birželio sekmadienį minima nuo 2009 metų, kai Seimo nariai ją įteisino kaip šventinę dieną. Tėvo dienos įteisinimas yra siekis stiprinti emocinius tėvų ir vaikų savitarpio ryšius, priminti biologiškai, dvasiškai ir teisiškai nulemtų pareigų svarbą ir reikšmę abiejų asmenybių gyvenimuose. Tėvo diena yra tinkama galimybė išreikšti/parodyti dėkingumą, meilę ir pagarbą tėvams, kurie augančia asmenybe rūpinosi/rūpinasi vaikystėje ir net suaugusiojo asmens gyvenimo kelyje padeda įveikti įvairias negandas. Tai viena diena iš dviejų dienų metuose, skirtų artimiausiems žmonėms – motinai ir tėvui – kurių dėka esame šioje žemėje. Tėčiai ir mamos formuoja mūsų pasaulį ir yra viena iš svarbiausių sudėtinių jo dalių, kol įgyjame savarankiškų gebėjimų bei atsakomybės jausmą. Neretai reikšmingose gyvenimo akimirkose ištarti tėvo žodžiai asmenybę lydi visą gyvenimą – iki gilios senatvės.
Trys tėvo patarimai
Vienas turtingas tėvas mirdamas sūnui savo pasakęs:
– Niekam „padėk Dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk, ir tankiai valgyk duoną su medum.
Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdamas stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk Dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt.
Vienas žinovs jam pasakęs, kad tie jo tėvo žodžiai nužym. Niekam „padėk Dievs“ nesakyti yra tai: eiti prie darbo anksčiausia, pirma kitų, kad nė vienam nereiktų sakyti „padėk Dievs“.
Vis naujais čebatais dėvėt yra tai: kada būsi dėvėjęs su čebatais, nepamesti purvinų, bet nučystyt, nušveist, padėti į vietą – kad kada ausies, vel būtų kaip nauji.
Tankiai valgyt duoną su medum yra tai: niekada nevalgyk, kol nesi išalkęs, o kada būsi išalkęs, kad ir duoną su druska pasisūdydamas valgysi, tai teip pat bus gardi, kaip ir su medum.
Teip tas sūnus paklausęs to žinovo išaiškinimų savo tėvo prisakymų ir prasigyvenęs, palikęs turtingas.
Tėveliai, linkime būti laimingiems, sveikiems ir besąlygiškai Jus mylinčių vaikų tėvais.
Parengė vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė
Literatūra:
Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai. Surinko Matas Slančiauskas. Vilnius, leidykla „Vaga“, 1975