Ar Jūs esate ką nors panašaus, kaip žemiau papasakotoje istorijoje, patyrę savo vaikystėje?
Vienas svarbiausių Žolinės ženklų – puokštė iš naujo derliaus vaisių ir žolynų, nešama į bažnyčią pašventinti. Ar esate joje regėję žirnių? Etnografinė medžiaga tvirtina – žirnių buvus. Būtent apie žirnius per Žolinę ir prarastą kepurę, siūlome Jums smagiai pamokančią istoriją iš pedagogo ir publicisto Broniaus Antanaičio [1] vaikystės. Istorijos autorius ir „kaltininkas“ gimęs (1900 m., 2025 m. – 125 m. sukaktis) ir augęs Krekenavos parapijos Orelių kaime. 2020 m. Žolinės atlaidų šventimo tradicija Krekenavoje įtraukta į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Taigi:
Istorija apie Žolinės kepurę, žirnius ir etiketą [2]:
Visa Krekenavos parapija ruošėsi Šv. Marijos Dangun ėmimo švente – Žolinei. Ji kasmet esti rugpjūčio 15 dieną. <…> Grįžo iš Krekenavos kauštelėjęs dėdė Liudvikas.
– Na, Broniuk, eikš čia! Tau už karvių ganymą nupirkau Žolinei naują kepurę!
Kepurė buvo graži, mėlyna, su priekyje blizgančiu kazirku ir virš jo spindinčiu dirželiu. Tokios kepurės neturi nė Ropės Mykolas, nė Markausko Kostas.
– Nešiok ir žiūrėk, kad nepamestum.
Dėdės dovanota kepurė – tai tik Žolinės įvykių pradžia. Neveltui tos šventės taip laukiau. Juk dar atvažiuos Gudelių, Raukštonių, Midžiūnų ir nuo Naujamiesčio Algirdavo dėdės, tetulės ir dėdinos. O gal dar iš Kauno dėdė Mykoliukas?.. <…>
Prie kelio į Varnakalnį buvo Preibės Dambrausko nemažas sklypas gardžių, saldžių ilgaankščių žirnių. Tirštomis kekėmis kabaliojančios ankštės dar prieš Žolinę viliojo ne tik vaikus, bet ir suaugusius. Ir retas iškęsdavo nenusiskynęs nors porą ankštelių. O Ropės Mykoliukas su Navagrudskiukais ir Kulikauskiukais kasdieną tuose žirniuose tupėdavo. Išbraidė, išmindžiojo, pridirbo gūžtų, o vietomis tiesiog iškočiojo. Tai matydamas tėtė ne kartą perspėjo:
– Tik jūs nelįskite į Dambrausko žirnius! Pamatysiu – kailį nulupsiu!
– Ropiukas su Navagrudskiukais kasdieną prisikemša pilnas kišenes ankščių!
– Tegul jie neša, o jūs – nė nemėginkite!
Per Žolinę, kuomet žmonės išėjo į bažnyčią, atbėgo Belazaro Rapolas ir sako:
– Eime į Linkuvę pasimaudyti. Išsipuškensime – nebus taip karšta.
Kaip čia dabar nesimaudyti.
– Eime!
Ir išėjome. Prie mūsų prisidėjo Navagrudskiukai, Ropės Mykolas ir dar keli vaikai. Prie Dambrausko žirnių Ropės Mykolas sako:
– Pasižirniaukime. Eidami turėsime ką valgyti.
– Dambrauskas gali nutverti, – sakau.
– Dambrauskas nieko nesako. Aną dieną matė mane žirniaujant ir nuėjo. Tiek žirnių – negi jam gaila.
Ir visi sulindome į žirnius. Nespėjome sutūpti, tik šust iš žirnių Dambrauskas!
– Aš jums, žalčiukai, parodysiu žirnius!
Mes kiek kojos neša – bėgti, o Dambrauskas vytis. Visi vaikai už mane didesni ir greitesni. Jie spėjo į Varnakalnio krūmus sulįsti. Dambrauskas, mane pavijęs, capt nutraukė dėdės pirktą kepurę ir apsisukęs nuėjo namo. Vaikai, išlindę iš krūmų, leipo juokais:
– Ot dabar tėvas ištaisys tau klyną!
Nebėjau maudytis. Baimės ir sunkių minčių suspausta širdimi grįžau namo ir – tiesiai į daržinę. Sukniubau į šieną ir apsipyliau ašaromis. Ne kepurės verkiau. Kepurė – trauk ją balos, bet ką pasakys tetė? Bausmės, aišku, neišsisuksiu. Ir bausmė būtų nebaisi – negi pirmas kartas – jeigu nebūtų svečių. Tetė, žinau, nepaisys, yra jų ar nėra. Ir galas atnešė tą Rapolą… Suardė Žolinės linksmybę… Verčiau būčiau šiandieną su skerdžiumi karves ganęs.
Pirmoji grįžo iš bažnyčios Antosė karvių melžti. Netrukus ir vaikai parėjo išsimaudę. Rapolas apie žirniuose ištiktą nelaimę išplepėjo Antosei.
Iš kermošiaus grįžo tėtė, mama ir visi svečiai. Visi smagūs, kermošuoti. Dėdės ir tetos visus vaikus apdalino saldainiais, o man dėdė Vincas pridėjo priedo lūpinę armonikėlę.
Susėdę už stalo juokėsi, klegėjo, kaip dėdė Vertelka bažnyčioje nutvėrė kišenvagį. <…>
Paskutinis su savo svečiais grįžo įkaušęs dėdė Liudvikas.
– Še tau, Broniuk, kermošavo. Už karvių ganymą. O kurgi tavo nauja kepurė?
– Mane prakaitas išpylė, nebežinau, ką sakyti. Tyliu nusigandęs. <…>
– Nebeturi kepurės, – įkišo liežuvį Antosė, – Dambrauskas nutraukė, – ir išklojo visa, ką Rapolas apsakė.
Tėtė tik džirr kelnių diržą ir:
– Gulkis!
Į incidentą įsikišo mama, tetos ir krikšto tėvelis.
– Na, jau čia dabar, per Žolinę tuoj su diržu. Broniuk, bučiuok tetei ranką, kad dovanotų.
– Nereikia tokią dieną vaiką žeminti – jis ir taip jau daug iškentėjo.
– O vaikas tėvų nežemina? Jam šimtą kartų buvo sakyta, kad nelįstų į svetimus žirnius, – atkirto tetė. – Gulkis!
Tetė jau buvo iškėlęs diržą, bet dėdė Liudvikas numojo ranka ir išėjo. Tetė nuleido diržą ir sako:
– Drožk tuojau pas Dambrauską ir be kepurės negrįžk. Ir tuojau – marš!
Čia jau blogiau. Verčiau būtų nušamatijęs, negu dabar eiti pas Dambrauską. Ir kaip aš ten eisiu, ką sakysiu? Dambrauskai namie lenkiškai šneka, jie ponai. Tik pasijuoks, pasigardžiuos mano nelaime ir išvarys. Tai ne juokai, tiek žirnių iškočiota. Dabar man vienam teks atsakyti. Kepurės tikrai nebegausiu. Gal jau savam piemeniui atidavė. Bet jeigu be kepurės grįšiu, kas tada bus? Toks graudulys suspaudė, jog atsisėdau lauke ant ežios ir griaudžiai išsiverkiau. Pasidarė kiek lengviau.
Perbridau per Josvainį ir pasukau į Preibę. Nuo tolo pamačiau Dambrausko kiemą, pilną svečių. Dambrauskas vaikšto su uzbonu ir pilsto alų. „Ne, – galvoju, – ten aš neisiu. Grįžęs pasakysiu, kad kepurės nedavė, liepė, kad ateitų kas nors vyresnis“.
Taip ir padariau.
– Na, kur kepurė? – klausia tetė.
– Nedavė, – nuleidęs galvą, melavau, – liepė, kad kas nors vyresnis ateitų.
– Ak šitaip? Marš atgal ir be kepurės nesirodyk!
Kitos išeities nebeliko. Ir vėl einu pas Dambrauską. Kiemas tuščias, nieko nesimato. Pro atvirą langą girdisi linksmų šnekų ūžimas. Įėjau į vidų, atsistojau prie durų ir nežinau, ką sakyti ir ką daryti. Stoviu galvą nuleidęs ir tyliu.
– Kieno gi tas vaikas? – kažkas paklausė.
Visi nutilo ir sužiuro į mane. O man – nors kiaurai žemę prasmek.
– Ko tau reikia, vaikeli? – priėjusi klausia Dambrauskienė maloniu, švelniu balsu.
Aš nebeišlaikiau. Balsu kūkčiodamas, atsakiau:
– Aš, aš… atėjau kepurės…
– Kepurės? Kokios kepurės?
– A, tai tas pats, kuriam žirniuose nutraukiau. Kieno tu vaikas?
– An-antanaičio…
– Kurio Antanaičio?
– A-adomo, – graudžiai verkdamas atsakiau.
– Adomo Antanaičio vaikas?! – nustebusi klausia Dambrauskienė ir, atsigręžusi į vyrą, sako: – Eik tu, besarmati. Tokių tėvų vaiką skriausti?
– Ką aš žinau? Aš jų nė vieno nepažįstu. Kurį pavijau, tam nutraukiau. Jų ten daug buvo.
– Tuojau atiduok vaikui kepurę! Didelis čia daiktas, jei vaikas prie kelio nusiskynė kokią ankštelę.
– Kokią ankštelę… Pamatytum, kas su žirniais padaryta, kitaip giedotum.
– Na, na, ims tau toks vaikas ir iškočios. Kas padarė, Adomo vaikui reikia atsakyti. Aš žinau, Adomo vaikai to nepadarys. Atnešk kepurę! Tikriausiai tėvas išvarė. Neverk, vaikeli, še tau kermošavo, – atnešė nuo stalo saldainių ir porą bandelių.
Dambrauskas atnešė kepurę. Svečiai už stalo juokėsi:
– Jau tas daugiau nelįs į svetimus žirnius.
Tetulei Dambrauskienei ir dėdei Dambrauskui pabučiavau rankas ir moviau pro duris. <…>
Mama su tetomis stancijėlėj kalbėjosi. Mane pamačiusios linksmai nusikvatojo:
– Va, ir Broniukas! Ir su kepure! Pasirodyk tetei ir pabučiuok ranką, pasižadėk, jog daugiau neisi į svetimus žirnius.
Pabučiavau tetei ranką, o tetė sako:
– Matai, kaip gerai. Nevertėjo meluoti – būtum iš karto kepurę parsinešęs. Ką tau sakė Dambrauskas?
– Nieko nesakė… Dambrauskienė va kermošavo davė.
– Ar atsiprašei?
– Kad nereikėjo. Dambrauskienė žino, kad ne aš žirnius iškočiojau.
– Užteks vaiką kamantinėti, – sako tetulė Bronė, – svarbu, kad gerai baigėsi. Dabar padainuokime. Tu, Broniuk, bėk pas vaikus. Šiandieną šventė – Žolinė. Saliamute, užtrauk „Eina garsas!“
[1] 2025 m. sukanka 125 metai, kai Oreliuose (Panevėžio r.) gimė (1900 m.) pedagogas Bronius Antanaitis. Baigė Panevėžio mokytojų seminariją. Mokytojavo Raguvoje, Vadokliuose, Panevėžyje. 1923 m. dalyvavo Klaipėdos sukilime. Nuo 1920 m. Šaulių sąjungos narys. 1926 m. Vadokliuose įkūrė Tautininkų sąjungos būrį. Mokytojaudamas Raguvoje įsteigė Mokytojų sąjungos skyrių. 1945 m. suimtas, iki 1956 m. kalėjo Uchtos, Vorkutos lageriuose. Išleido 2 atsiminimų knygas. Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Gedimino ordinu, Vytauto Didžiojo ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais. Mirė 1993 01.
[2] Bronius Antanaitis, Vaikystė Oreliuose, Vilnius, 1992, p. 9–98.
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
