Svarbiausia Žolinės apeiga – žolių, gėlių, javų varpų ir kitokių gėrybių šventinimas. Kurių žolių? Joms mes negailime epitetų ir visaip rūšiuojame: vaistažolės, meilažolės, piktžolės… Nors niekaip tikslios ribos tarp grupių neatrasi, o nūdienos sveiko gyvenimo būdo skelbėjai ypač pabrėžia daugelio piktžolių naudą, tradiciškai jos gal jau vien dėl pavadinimo atrodo nepatraukliausios. Tik ne senovinėje Žolinėje! Kur, pasak pateikėjų, nė vienos žolelės nepaliko neįneštos į bažnyčią, juk tam žolių šventė.[1]
Pripažinkime: nemylime mes paprastojo kiečio – sunkiai išnaikinamos piktžolės. Ją gi beveik visoje Lietuvoje nešėsi Žolinės puokštėje, laikydami didžiausia apsauga nuo perkūnijos. Augalas, pasirodo, – ir vaistinis, ir prieskoninis. Pabandykime riebią mėsą ar dešreles paskaninti šviežiais ar džiovintais kiečio lapeliais – savotiškas kvapas. Padauginsime – bus kartu. Ar kas dar pamenate aromatą baravykų, džiovintų pirkios krosnyje? Juos, sumovus ant didelių kiečių stiebų, kaip ant eglučių, statydavo ant krosnies pado… Kažin, kas labiau kvepėjo?
Lietuvių kalbos žodynas pateikia tokį praktinio kiečio panaudojimo pavyzdį: Priskink ki̇́ečių pečiui iššluostyti (Alksnėnai, Vilkaviškio r.).[2] Kai kur tikima, kad padėjus po pagalve kiečių lapų, skatinama sapnuoti.
Tarsi savaip patvirtindamas dar vieną Žolinės tradiciją giminėms susieiti, kietis dažnai į šventinę puokštę „pasikviečia“ brolelius: panamių kartųjį kietį – pelyną ir senųjų sodybų puošmeną – diemedį.
Kiekvienas kraštas išsiskiria savitumu. Žemaitijoje reikėjo būtinai imti piktagį (dygiąją usnį – Cirsium vulgare). Rašytoja Žemaitė savo kūrinyje „Petras Kurmelis“ apie Žolinę rašė: Kiekviena moteriškė su žoline kaip su šluota rankoj, suskinta visokių lauko žolelių. Kur senesniųjų, mažne kiekvienoj, riogsojo išsisklaidęs piktdagis.[3]
Pasak Juozo Mickevičiaus, žemaičiai Žolinės puokštę vadino kvietka, bukietu. Kvietką darydavo didelę, su kotu, kad ją tvirtai galėtų paimti į ranką. Kotą apvyniodavo, surišdavo laiba virvele. Iš pradžių į kvietkos vidurį įdėdavo dagį, vėliau – didžiųjų ir mažųjų kiečių, javų stiebelių, įvairių gėlių, žolių, o kvietkos pakraščiuose – žydinčių gėlių. Įdomi, labai graži buvo ta Žolinės kvietka. <…> Senieji žemaičiai darydavo ir mažas kvietkas. <…> Vyrai iš dagio mažą kvietkelę darydavo (dagys buvo laikomas vyrų gėle). Šaunieji kavalieriai, bajorai iš anksto pasirūpindavo, kad tai progai būtų išaugintas didelis, purėtas dagys. Augant dagiui, nuo žemės šakeles nupjaustydavo. Vėliau vyrai, kavalieriai, bajorai mažąsias kvietkeles pradėjo ir iš žydinčių darželio gėlių daryti. <…> Senieji žemaičiai plyš trūks iki Žolinės stengėsi užbaigti šienauti pievas, nors ir lietingas metas ar kokios kitos bėdos spaustų. Žolinės dieną pašventinamos visos pievose, miškuose augančios žolės ir tada jų pjauti šienui jau nebedera.[4]Gal ir mums būtų pravartu sekti senųjų žemaičių pavyzdžiu ir nustoti nuo Žolinės „brūžinti“ žoliapjovėmis?
O kol dar šios derliaus laiminimo šventės laukiam, kviečiame rugpjūčio 15-ąją neabejojant atvykti švęsti kartu Lietuvos etnografijos muziejuje: ir žoles ypatingoje bažnyčioje pasišventinsim, ir puokščių įvairovę pažinsim, ir apie visokių gėrybių panaudojimą patirtimi bei tomis pačiomis gėrybėmis pasidalinsim… Sakoma: kas pasidalinta – tas skalsu. Ir nestyrokim, kaip piktdagiai pasipūtę kampe, su niekuo nekalbėdami ir nieko neveikdami – taip greit pavargstama. Geriau – visą giminę draugėn susikvietę, bendraukim ir linksminkimės.
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
[1] Gražina Žumbakienė. Senieji Lietuvos gėlių darželiai. Lietuvos liaudies buities muziejus, 2016, p. 172.
[2] http://www.lkz.lt/?zodis=kietis&id=17108630000
[3] Gražina Žumbakienė, ten pat.
[4] Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė. I knyga, p. 423–425.
