Šiemet Lietuvos etnografijos muziejus įžengė į jubiliejinius metus – sukanka šešiasdešimt nuo įkūrimo! Metus tradiciškai pradedame didžiausiu kalendorinio ciklo renginiu – Užgavėnėmis, kurios taip pat jubiliejinės – keturiasdešimt penktosios.
Muziejaus kolekcija nuolat papildoma vertybėmis, o svarbiausios jų – pastatai. Kiekvienas – išskirtinis. Karčema iš Josvainių – ypatinga ne tik paskirtimi, bet ir tuo, kad tai pirmas pastatas, perkeltas iš miestelio [1]. Ko tik ji neregėjusi! Turbūt ne vienoje užstalėje ir ne kartą sėdėjo pokštininkai, panašūs į aprašytuosius žemiau pateiktuose aprašymuose iš to paties miestelio apylinkių (Josvainių valsčiaus).
Skaitantiems gali kilti mintis, jog patyčios – ne tik šių laikų kasdienybė, bet žvelkim į jas kaip į paskatinimą nelikti ant pernykščių šiaudų arba pas ūkininką šulinės rankeną sukti, o kurti šeimą, gimdyti vaikus.
Taigi, Užgavėnių istorijos iš vidurio Aukštaitijos, Josvainių apylinkių:
Nu, per Užgavėnes jau daugiausia rogių kelias. Nu, tai paima vyrai, kurie neženoti, pakinko arklį, padaro iš kažkokio škurlio te tikrą moterį, veidą iš baltos kokios tai drobės. Vadindavo boba tiesiog. Jin be kojų, be nieko, krūtinė ir galva. Atveža naktį tą bobą ir pastato prie durų ant kiemo. Pastato tam, kuris neapsivedė, jeigu jau koks senbernis, jam laikas ženytis ir dar jis neapsivedė. Tai didelė negarbė buvo. Tai paskiau ieško kas tai, kad atkeršyt, iškoliot. A kas ten pasigirs. Daug senbernių ir nebuvo. Jauniems ir neveža, veža tokiem po trisdešimt metų, taip sakant.
Senom panom per Užgavėnes kaimuose nekuriuose taip padarydavo: tiesiog apmokina bachūrus, pastato ant rogučių doklą [2], prie to doklo prikabina kokių gelažiukų, kad biskį skambėtų. Jie atlekia iš kelio – kaimai visada buvo prie kelio, tiktai tankūs kaimai, gryčia prie gryčios – į tą kiemą įsuka, pazvangina tom gelažiukėm ir vėl su tuo doklu važiuoja pas kitą paną, kuri neištekėjo, a jau tinkami metai. Va taip jas erzina per Užgavėnes. Čia jau tokia pajuoka.
Panai kuri neištekėjusi, specialiai per Užgavėnes atveždavo kaladę ir palikdavo, storą, kokią sunkią kaladę. Čia mūsų krašte taip darydavo.
Nu tai vakaruškos. Suėjo nu tai jau sodina tą senmergę į geldą i išveža iš tų vakaruškų. Čia muzikantai grajina, reiškia tu jau netinkama. Ir tą senbernį išveža – čia sugriebia i sodina, kiti laiko, kiti tempia. Čia par Užgavėnes. Paną išveža, o senberniui kaladę rišdavo. Kaladę prie kojos pririša i veda lauk par duris – tą kaladę tempk, reiškia, nenorėjai žmoną tempt, tai kaladę tempk. Čia par vakaruškas. Pirmiau į vakaruškas eidavo užsigavėti. I par vakaruškas movyjosi [3]. Išvedė lauk, nukratė nuo kojos tą kaladę i atėjo. I vė šoka. Tik toksai triukšmas.
[1] Karčemoje, senovėje stovėjusioje pakelėje ar miestelyje, keliauninkai galėdavo numalšinti troškulį ir alkį. Pirmasis miestelio pastatas, perkeltas į Lietuvos etnografijos muziejų – taip pat karčema. Statyta ji XIX a. pradžioje Josvainių miestelyje, Kėdainių r. Tik perkėlėme ne į miestelio sektorių, o šalia Žemaitijos, į atokią Kauno marių pakrantę ir, atsižvelgdami į anksčiau minėtą jos funkciją, pritaikėme lankytojų atokvėpiui ir vaišėms. Josvainiai – miestelis Kėdainių rajono savivaldybėje, kairiajame Šušvės krante, prie kelio 229 Aristava–Kėdainiai–Cinkiškiai, 10 km į pietvakarius nuo Kėdainių. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras, buvęs valsčiaus centru.
[2] doklas – didelė apvali pintinė pašarui nešti
[3] movytis – daryti ne tai, kas reikia
Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė
Naudota literatūra:
Lukminienė Regina, Kėdainių krašto tautosaka. Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus, 2021 (Vilnius: Petro ofsetas)
