Rudeniškas 1935 m. ketvirtadienio rytas. Žolinė. Sunkus rūkas slegia rasotas pievas. Tingiai kylančios saulės spinduliai spalvina visą kaimo ulyčią. Ryto vėsa nubėga per kūną šiurpais. Sadauskų dukros basomis kojomis po kiemo daržus ir žolynus renka rasas, o akys tik ir žiūri, ką gražaus nuskinti ir į puokštelę įsidėti, kad bažnyčioje – gražiausią turėtų. Svarbiausia, kad už kaimynų Stasikės gražesnę, gana, kad ta tėvams nematant, Asilavičiaus Juozui už parankės pasikabinus vaikščioja. Čia tuojau mama suburba, kad dukros neužsiimtų niekais, dar karvės nemelžtos, kiaušiniai nerinkti, vandens iš šulinio atnešt reikia – tiek darbų, o jos niekais užsiima.
Mamai daug rūpesčio, juk Žolinė! Šiais metais daug giminių suvažiuos, reikia visus prie stalo pasodinti, pavaišinti. Ir sunkumai mamai ant širdies, kuriuos tik namų moterys supras. Tik pirmi metai eina kaip marčią turi. Dar neramu, kad kas kokio pašaipaus žodžio nepasakytų. O martelė mamai gera, gera ta Marceliukė. Rūpestinga ir stengiasi. Va neseniai abu su Adomu separatorių parvežė. Tai ir suka dabar mamai galvą, sako: „Mamyte geras daiktas, grietinė kaip sviestas bus, galėsi peiliu riekti.“ Mamai nedrąsu, nusistovėjusi grietinė irgi visai gera, ir su sviestamuše sviestą mušti pripratusi.
O tėvas patenkintas, ramus: visi rugiai ir kviečiai nė lašo lietaus negavę suvežti į klojimą. Praeidamas pro priemenėje stovinčias alaus statines nusišypso: „Turėtų būti geras, pavaišinsiu Kazį, parodysiu kaip alų reikia daryti.“ Atsiminė, kaip pernai pas dėdę Kazimierą gerdamas alų, juokais prisižadėjo: per kitų metų Žolinę priimti į svečius ir tikru alumi pavaišinti. Seniai besimatė dėdė Kazys su tėvu, bus apie ką pakalbėti: kaip tvarto statybos sekasi, ar dėdė pirko naują arpą kaip žadėjo. O dar kur Adomo radija… „Tai Kazys pamatys ko nematęs. Ko tik neprigalvoja šiais laikais.“ Oi smagu bus! Pasiprašė pas tėvą Adomas, kad leistų kieme jaunimui susirinkti, pakvietė Klimą nuo Daujėnų vienkiemio pagroti vakaruškai, tas geriausias muzikantas parapijoj, tai smagu ir gera bus!
Gėris gerumu, bet vis daugiau Adomui prisieina rimtų ūkio klausimų išspręsti, pasitariant su tėvu. Kažkas girdėjo tėvą sakant: „Kol aš gyvas, mano žodis paskutinis.“ Adomas laikraštyje perskaitė, kad pažangiausiuose ūkiuose sėjami raudonieji dobilai. Reiks su tėvu pakalbėt dėl sėklos pirkimo.
Adomas džiaugiasi, kad bus gera vakaruška. Savo Marceliukę pašokdins, o ji taip lengvai šoka, taip su ja gera. Matyt ir bus meilės seilę nurijęs tada, kai pirmą valsiuką kartu suko pas kaimynus vakaruškoj.
Dabar Sadauskai – į Mišias, o kai grįš, tai bus smagu!
Parengė Milda Šemeklytė
Kviečiame rugpjūčio 15 d. per Žolinę susitikti su Sadauskais Aukštaitijos Tauragnų sodyboje ir nusikelti į XX a. 3–4 dešimtmečio Lietuvos kaimo šventadienį interpretacinėje programoje „Žolinė. Šventadienis Lietuvos kaime XX a. 3–4 dešimtmetyje“!
