Adelė Abrasonytė Beinoravičienė gimė 1914 metais, dešimties vaikų valstiečių šeimoje Stašiūnų kaime Jonavos rajone. Trylikos ha tėvų ūkis buvo įsikūręs šalia gražaus miško ir netoliese esančio Žeimio ežero. Baigusi pradinę mokyklą, dirbo tėvų ūkyje, išmoko siuvėjos amato. Kai ištekėjo, persikėlė į Milagainių kaimą, gimė dukra Milda ir sūnus Romas. Apie 1950 metus šeima persikėlė gyventi į Kauną. Vyras Stasys Beinoravičius dirbo meistru gamykloje, ji augino vaikus ir privačiai siūdavo namuose moteriškus rūbus. Užaugus vaikams, mirus vyrui, gyveno savo namuose kartu su sūnaus Romo šeima, anūkais Jūrate ir Žilvinu.
Turėdama apie 67 metus A. Beinoravičienė jau nesiuvo. Tada ir pradėjo kurti paveikslus, kuriuos saugojo savo namuose, kartais kam nors padovanodavo. Artimieji žinojo apie jos pomėgį, tačiau paveikslais nesidomėjo ir rimtai nevertino. Po A. Beinoravičienės mirties 1990 metais, namuose saugotus paveikslus priglaudė Dovainonyse gyvenęs sūnėnas Vytautas Abrasonis, kur jie ir išbuvo daugiau kaip 30 metų. 2023 metais trisdešimt du Adelės Beinoravičienės paveikslus muziejui padovanojo V. Abrasonio dukra Roberta Treinienė.
Savamokslės menininkės kūryba – primityviosios tautodailės meno pavyzdys, kuriai būdingas, savitas, supaprastintas tikrovės pateikimas, laisvas proporcijų, atskirų detalių interpretavimas, kurios išryškina, sustiprina pagrindinę, svarbiausią kiekvieno paveikslo idėją.
Parodoje – dvi pagrindinės A. Beinoravičienės paveikslų temos – „Tėviškės prisiminimai“ ir „Gyvenu mieste“, kuriose atsispindi jos gyvenimo vaizdai, artimųjų, pamėgtų rašytojų, istorinių asmenybių portretai, asmenybės bruožai – tautiškumas, patriotiškumas, pasaulėžiūra – gėrio ir blogio kova. Kurdama paveikslus, naudojo ir derino tarpusavyje įvairias medžiagas – dažus, susmulkintus ir nesusmulkintus akmenukus, susmulkintą gintarą, vaisių sėklas, medžio nuopjovą ar žievę, net fotonuotraukos fragmentą, kurie jos kūrybą suartina su šiuolaikinių moderniųjų menininkų paveikslais.
Artimieji prisimena Adelės Beinoravičienės aistrą menui: ji rašė eilėraščius, kūrė paveikslus, skaitė knygas, kurios teikė peno kūrybai. Tikime, kad kurdama paveikslus ji buvo laiminga.
Paroda veikia iki spalio mėn.15 d., Lietuvos etnografijos muziejaus miestelio Urmininko name, II a.
Parodos kuratorė – dr. Nijolė Pliuraitė Andrejevienė
Dailininkė – Lina Jonikė
Dėkojame komandai:
Vyresniajam muziejininkui – Ramūnui Bučui
Medžio meistrui – Jonui Kandratavičiui
IT specialistui – Gyčiui Baniui
Restauratoriui – Vygantui Jonikui