Velykos – didžiausia pavasario ciklo šventė. Ši gamtos, dievo ir žmogaus atgimimo šventė atėjo į muziejų su Lietuvos atgimimu – Nepriklausomybės atgavimu. Pirmąkart ji organizuota 1990 metų balandžio 15-ąją, antrąją šv. Velykų dieną. Suprantama, jog ligi tol ateizmą propaguojančios plačiosios tėvynės prieglobstyje toks renginys atsirasti negalėjo. Tiesa, …„margučių šventės“ vyko ir anais, sovietiniais laikais ir visoje Lietuvoje iki 1985 m. buvo rengiamos būtinai per verbas. Su vaikais margučiai buvo ritinėjami savaitę prieš Velykas, – griežtai sekta, kad šventės nesutaptų su Velykomis, nors viešumoje psichologiškai išderintų dalyvaujančių žmonių vidines nuostatas“. Leista buvo ir muziejuje, aukštaitiškoje Pagirių gryčioje, atidarytoje lankytojams 1981 m. birželio 28 dieną, įrengti teminę margučių ekspoziciją, kuri veikia ligi šiol. Velykų tema čia išreikšta daiktais: šventiškai išpuoštoje gryčioje ant stalo stovi Velykų eglutė, ant suolo – dubuo su margučiais, už paveikslo – verba, ant aslos – ridynė margučiams ridenti. Be gido paaiškinimo šie daiktai – kuklūs ir ne visada lankytojui suprantami šventės liudininkai.
Renginio idėjos autorės – Buities skyriaus vedėja Janina Samulionytė ir skyriaus darbuotoja Nijolė Andrejevienė. Darbuotojai pasidalijo į dvi stovyklas – entuziastų ir santūriųjų. atrodė net šventvagiška viešinti: juk ne viena karta užauginta tylaus suvokimo, jog Velykos, kaip ir šventa Kūčių vakarienė, – šeimos paslaptis… Nugalėjo entuziastingieji. Atgimimo šventės dvasia labai jau atitiko visuotinę išsilaisvinusiųjų nuotaiką.
Buvo nutarta renginį organizuoti ne pirmąją, skirtą maldai ir šeimai, o antrąją Šv. Velykų dieną, kurią ir tradicija skatina keliauti bei viešėti. Renginio proga paankstinta vasaros sezono pradžia – antrai Velykų dienai numatyta atidaryti penkių namų interjerus (po du Žemaitijoje ir Aukštaitijoje bei vieną Suvalkijoje). Interjeruose įrengtos velykinės ekspozicijos: kraštui būdingas ir turtinę padėtį atitinkantis stalo serviravimas velykiniam pusryčiui, vietovei charakteringi žalumynai, verbos, margučiai. Tad, palyginti su Užgavėnėmis, vykstančiomis tik sodybų kiemuose, per Velykas nueita toliau: į renginio erdvę, improvizuotą sceną, įtraukti ir gyvenamųjų namų interjerai.
Didelę organizacinio darbo naštos dalį prisiėmė muziejaus Buities skyrius, vadovaujamas J. Samulionytės. Remdamasi etnografine literatūra ir tyrimais, atliktais ekspedicijų metu, N. Pliuraitė-Andrejevienė parengė šventės scenarijų. Erika Nenartavičiūtė ir Regina Laucienė, atidėjusios kitus darbus į šalį, atsivertė P. Galaunės „Lietuvių liaudies meną“ ir ėmėsi gaivinti tradicinius margučių skutinėjimo raštus. Dailininkė restauratorė Elena Kniūkštaitė kiaušinius margino vašku. Visi šie tradiciniais ornamentais numarginti velykaičiai papuošė 5 sodybų velykinius stalus, buvo išdalinti šventės dalyviams kaip suvenyrai. Renginyje vašku tradiciniais raštais numargintais kiaušiniais prekiavo liaudies meistrė Elvyra Pempytė iš Prienų rajono Jiezno apylinkės Juodaviškių kaimo.
Į Velykas organizatoriai sugužėjo pasipuošę tautiniais drabužiais, kuriuos paskolino muziejaus teatro trupė (Lietuvių folkloro teatras, vadovaujamas Dalios ir Povilo Mataičių, dabar šie drabužiai – Teatro, kino ir muzikos muziejaus Vilniuje eksponatai – aut.). Sodybose buvo įrengtos sūpuoklės ir priminta apeiginio supimosi prasmė, organizuotas margučių ridenimas specialiai iš žievės padarytais loveliais, įvyko gražiausio, stipriausio margučio konkursai, „sodybų šeimininkus“ – šventiškai pasipuošusius muziejininkus – aplankė folkloro ansambliai, primindami lalavimo paprotį. Šis scenarijus tapo metmenimis visiems būsimiems velykinių renginių scenarijams. apie 1-osios Velykų šventės Liaudies buities muziejuje dvasią, entuziazmą byloja tos dienos įrašas atsiliepimų knygoje: „Pirmosios viešos Šv. Velykos liaudies buities muziejuje. serviruoti stalai, ant stalų margučiai. o jau lankytojai tik ridena, ridena margučius. Folkloriniai ansambliai dainuoja velykines dainas. Ir einame, einame mūsų Tėviškės takeliais, o kad būtų gyvos mūsų Gimtinės. Deja… deja… Ar pakilsime, ar pakilsime tikram geram gyvenimui, teisingam, be apsimetimo, kaip mūsų liaudies daina. O kad taip atgytume!“
Velykos – kasmetinis muziejaus renginys, dėl šventės ankstyvumo neorganizuotas tik 2008 m., kada per Atvelykį lankytojams paruošta išplėsta, artima velykinei, programa. Renginio organizavimu nuo 1991 m. rūpinasi Ryšių su visuomene skyrius, keliskart keitęs pavadinimus (Masinio darbo, Informacijos ir renginių, Ryšių su visuomene skyrius), bet išsaugojęs atsakomybės už renginių organizavimą funkciją. Talkina visi muziejininkai. Scenarijų autorė – Vida Olechnovičienė.
Renkama ir populiarinama medžiaga apie Velykų tradicijas. Į šį darbą žiemą – laisvesniu nuo ekskursijų laiku – įsitraukia ir ekskursijų vadovai. Moksleiviams parengta paskaita apie Velykų papročius, periodinėje spaudoje apžvelgti tradiciniai žaidimai su margučiais, remiantis nauja J. Kudirkos publikacija parengtas ir išplatintas naujienų agentūrai ELTA straipsnis apie tai, kaip reikėtų pasiruošti Velykoms. Tiesa, spaudoje jis pasirodė tik 2002 m. Paruošti ir vykdomi du edukaciniai užsiėmimai moksleiviams.
Bėgant metams, pamažu blėsta entuziazmas, užleisdamas vietą pareigos supratimui. Berželių šakų sproginimas, avižų daiginimas, kiaušinių dažymas ir kiti Velykų paruošiamieji darbai jau tapo įprastiniais. Vis dėlto kiekvienai šventei stengiamasi paruošti ką nors nauja. 1991 m. paruoštos anotacijos apie lalavimą, supimąsi, margučių ridenimą ir daužymą, Velykę, Velykų stalo puošimą žalumynais. Išdėstytos teritorijoje, jos lankytojui išsamiau paaiškino visa tai, kas vyko renginyje.
Muziejaus žirgų sporto sekcijos (vadovė Vita Jašinauskaitė) organizuojamomis važnyčiotojų lenktynėmis primintas gražus paprotys Velykų rytą iš bažnyčios į namus skubėti: kas pirmauja per Velykas, tam visus metus viskas geriau seksis (1999 m.). Remiantis aprašymais etnografinėje literatūroje, organizuota teatralizuota Lašininio ir Kanapinio kova, Gavėnios išvarymas, velykiniai burtai.
Dažniausiai nauja muziejaus šventės programoje – tai gerokai primiršta, kartais į naują rūbą įvilkta sena. Taip buvo atgaivintas ir išpopuliarintas margučių ridenimas lazdomis, buvęs populiarus Skuodo rajone. Populiarinant tradicijas, kartais griebiamasi ir gudrybės. Taip J. Kudirkos aprašytas margučių ridenimas į duobutę pavadintas velykiniu golfu. Nepaneigsi, kad daugeliui, ypač jaunajai kartai, patraukliau tai, kas nors kiek vakarais „atsiduoda“. Žaidimas sėkmės sulaukė, tik liko neaišku, kas lėmė – žaidimo pobūdis ar pavadinimas. Susidomėjimo „sena naujove“ netrūko. Praėjus keleriems metams (2006 m.), už gudrybę teko atsiimti – esmės nesupratęs interneto svetainės Delfi lankytojas išsišaipė iš mūsų renginio tradiciškumo. Tad dabar žaidimo pavadinimas iš modernaus „perkrikštytas“ į „velykinę kiaulę į dvarą“. Kad ir kaip vadintas, žaidimas muziejuje išlieka populiarus, o atgaivintas greičiausiai pratęs savo gyvavimą ir už jo ribų.
Mažųjų lankytojų džiaugsmui muziejų pamėgo ir Velykų mitinė būtybė – Velykė. Pagal pirmąjį scenarijų jos užduotis buvo ne tik vaikučiams dovanėles dalinti, bet ir važnyčiotojų lenktynių nugalėtojams prizus įteikti. Ši vaikučių laukiama tetulė tos viešnagės muziejuje turbūt ilgai nepamirš: kad visur suspėtų, jai teko pėsčiomis lenktyniauti su važiuotais gaspadoriais. Belieka tikėti, kad muziejų lanko tik geri vaikučiai, mat, kasmet čia Velykų proga sugužėjus, dažnam pavyksta Velykės dovanėlę rasti, jos organizuotoje viktorinoje dalyvauti ir net ją gyvą pamatyti.
Lalavimas – iki šiol Dzūkijoje išlikęs paprotys, atrodytų, nesilaikant regionų principo, kasmet demonstruojamas renginyje, kuris vyksta Žemaitijos ir Suvalkijos sektoriuose. Muziejininkai vadovaujasi etnologų teigimu, jog anksčiau šis paprotys buvęs visoje Lietuvoje. Paskutiniame renginyje priminti plakimo papročiai, gyvavę Klaipėdos krašte ir Šiaurės vakarų Žemaitijoje, bei velykinio prausimo papročiai, būdingi vidurio Lietuvai.
Planus kasmet rengti praėjusių metų margučių – konkursų nugalėtojų – parodą sugriovė graužikės, kurios be jokių sentimentų įsisuko ir sunaikino velykinį lobyną. Vyko kitokios – išlikusių margučių ir velykinių atvirukų, saugomų muziejaus fonduose, Vilniaus krašto verbų… Renginio dešimtmečio proga muziejaus vartus papuošė nuotraukos iš pirmosios šventės. 1995 m. organizuota visos Lietuvos vaikų padarytų velykinių atvirukų paroda, 2007 m. – paroda iš dalios ir Zigmo Kalesinskų liaudies amatų mokyklos margučių kolekcijos (iš 294 velykinių margučių parodoje eksponuoti 138). 2009 m. šventinėje parodoje eksponuoti natūraliais dažais dažyti, Ritos Puidokienės skutinėti, Domicelės Banevičienės natūraliais dažais dažyti ir vašku marginti, Elenos Kniūkštaitės vašku marginti velykaičiai ir tradicinės verbos. Jas, būdingas įvairioms Lietuvos vietovėms, pagal ekspedicijose surinktus duomenis surišo LLBM Miškotvarkos ir kraštovaizdžio skyriaus vyresnioji muziejininkė Gražina Žumbakienė. Verbos priminė, jog didžiosios pavasario šventės pradžia – verbų sekmadienis. Renginius paįvairina ir dinaminės parodos, kuriose ne tik matomas koks nors procesas, bet ir pats lankytojas gali jame dalyvauti. Muziejininkės E. Kniūkštaitė ir L. Praškevičienė mokė velykaičius marginti vašku, E. Nenartavičiūtė – skutinėti. 2009 m. Verbų ir buities seklyčios (Vilniaus r.) moterys mokė rišti tradicinę Vilniaus krašto verbą, o Joana Imbrasienė – karpinių meno. 2004 m. maitinimo įmonė „Skrebutis“, šeimininkaujanti muziejaus karčemoje, padėjo organizuoti tradicinių Velykų patiekalų parodą – vaišes. Jomis lankytojai ypač džiaugėsi. apie tradicinius valgius papasakojo J. Samulionytė.
Kasmet lankytojai mokomi iš „dužių“ – sudužusių velykaičių – apie būsimus metus paspėlioti, o sveikų margučių apie vasaros orus paklausinėti.
Smagią linksmybių nuotaiką padeda sukurti folkloro ansambliai, dėl dalyvavimo renginiuose aukojantys ilgesnius pasibuvimus su savaisiais.
2006 m. išleistas specialus laikraštis, kuriame plačiau aprašyta renginio programa, apžvelgti Velykų papročiai ir jiems skirti renginiai, įvykę muziejuje, išsamiai paaiškinta, kodėl Velykos neturi nekintamos datos ir kokių švenčių data priklauso nuo Velykų, pateiktos švenčių datos dešimtmečiui į priekį, patarta, kaip išsaugoti brangiausią Velykų dovaną – margutį. Kol kas tai vienintelis toks leidinys, taupant lėšas, deja, netapęs periodiniu.
Per pirmą dešimtmetį Velykų renginys prigijo ir užsitikrino 2-ąją vietą pagal lankytojų skaičių. antrąją po Užgavėnių, o jos daugiau nei dvigubai „vyresnės“. Pasivyti vargu ar pavyks, juk Velykos – tai šeimos šventė. Šiek tiek skaičių: 2001 m. apie 3000, 2004 m. – 3957, 2005 m. – 2647 lankytojai. oras – muziejaus po atviru dangumi renginio sąjungininkas arba… priešas: 2000 m. vėlyviausios pagal kalendorių Velykos vyko balandžio 24 d. sodams žydint – lankytojų su šortukais gausybė; 2007 m. – sniegui krentant, nors ir labai turininga programa pasiūlyta, lankytojų – vos vienas kitas… Ši nesėkmė nulėmė apsisprendimą kitais metais rengti tik Atvelykį. Per 2009 m. Velykas – vėl 3307 lankytojai. 2010 m. – renginio dvidešimtmetis.
Atgimimo šventės daigai ne tik prigijo, bet ir subujojo. Dabar velykiniai renginiai vyksta beveik kiekviename mieste ar miestelyje. Džiugu, kad vyksta tokie renginiai. Daugeliui žmonių jie priimtinesni jų gyvenamojoje vietoje. Vietos organizatoriai galbūt turi didesnes galimybes puoselėti regionines tradicijas, pasiūlyti patrauklesnių pramogų dabartinei kartai. Tačiau kur dar galime taip aiškiai pajusti gamtos atbudimą ir kartu protėvių, palikusių tokią velykinių papročių gausybę, dvasią, labiau suvokti tų papročių prasmę? Taip norėtųsi tikėti, kad tai bus viena svarbiausių lankytojų gausėjimo Lietuvos liaudies buities muziejuje per Velykas priežasčių…
Edukacijų ir renginių skyriaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė