Muziejininkė, menotyrininkė Aušrelė Kargaudienė (1936–2020) Lietuvos liaudies buities muziejuje dirbo 1966–1972 metais. LLBM archyve saugoma 49 puslapių byla su jos surinkta etnografine medžiaga apie XIX a. pabaigos – XX a. pradžios amatininkus: puodžius, kailiadirbius, siuvėjus. Šį kartą skelbiame aprašo apie siuvėjus – kriaučius – ištraukas. Kalba netaisyta.
„Kriaučių buvo sėslių ir keliaujančių iš trobos į trobą. Keliaujantieji buvo mielai kviečiami, kartais dėl jų net varžydavosi. Mat kviesti į namus labai apsimokėję: siuvėjas valgė tą patį maistą, o mokėti jam reikėdavę mažiau, be to, jis čia pat matavo ir nereikėjo gaišinti laiko, pagaliau jis rūbus siūdavo keliems metams iš karto.
Keliaujantieji siuvėjai daugiausia buvo vyrai, nes moteriškės kriaučystė tik ligi lopšio, t. y. iki ištekėjimo.
Siuvėją šeimininkas paprastai atsiveždavo kaip garbingą asmenį ir vietą kambaryje prie stalo parinkdavo geriausią, šviesiausią. Lovą pataisydavo naujai, kad būtų mažiau blusų. Kriaučius anksti nesikeldavo, kol būdavo gryčioj dūmų. Maistas jam būdavo geresnis, nors valgydavo kartu su šeimyna.
Atvykdavo siuvėjas su terbele, kurioje mieros buvusios ne centimetras, o įvairūs šniūreliai, virvutės, šikšnelės ir ant tokios mieros užbrėždavo brūkšnelį, bet pirma mierą išvaškuodavo. Kiti gi ant savo mierų mezgė mazgelius.
Rūbų lyginimui turėjo špižinį lygintuvą ir reples jam iš krosnies išimti. Kiti įrankiai buvę: žirklės, tribriaunė adata kailiams siūti, kitos adatos, pirštelis, kreida, siūlai. Siūlai buvo lininiai, stiprūs, todėl pasirodžius XX a. pradžioje pirmoms siuvimo mašinoms, valstiečiai į jas žiūrėjo nepalankiai, teigdami, kad lininiais siūlais susiūtas rūbas bus tvirtesnis, todėl esą geriau siūti rankomis.
Iškarpomis siuvėjai nesinaudoję.
Siūdavo prie balanos, žvakių, o vėliau lempos su cilinderiu šviesos.
Siūdavę visus metus, tačiau mieliau buvo laukiami žiemą, kai pasibaigdavo visi lauko darbai. Pas vieną valstietį išbūdavo po 2 savaites, o kartais ir mėnesį, jei šeimyna buvo didelė.
Kostiumą iš gelumbės arba kailinius siūdavo visą savaitę, kelnes – vieną dieną, sijoną su kvoldais – dvi dienas. Kaimų siuvėjai fasonus nusižiūrėdavo iš miestiečių apsirengimo arba grįžusių iš Amerikos lietuvių rūbų.
Paprastai siuvėjai būdavo geri pasakoriai, nes visur buvoję būdavo, daug girdėję… Kartais ir smuikeliu pačirpindavę arba kitu instrumentu pagrodavę. Vaikai ir suaugę mėgo siuvėjus už jų pasakojimus ir gerą nuotaiką, kurią jie atnešdavo į namus.“
Parengė vyresnioji muziejininkė Inga Levickaitė-Vaškevičienė
