Balandžio mėn. 2-ąją d. LRT savo informacinėse laidose „Laba diena, Lietuva“ ir „Panoramoje“ parodė reportažus apie mūsų muziejaus naujai įgytą, iki tol nežinomą V. Svirskio skulptūrą „Šv. Jonas Nepomukas“, kuriuose ne tik buvo pristatyta Lietuvos kultūros istorijai itin svarbi naujai išaiškinta kilnojamoji kultūros vertybė, bet ir svarstoma jos pirminio buvimo vieta ir sukūrimo laikas. Po „Panoramos“, joje taip pat pasisakiusi Lietuvos kryždirbystės istoriją ir paveldą tyrinėjanti dr. Skaidrė Urbonienė sulaukė skambučio, atskleidusio skulptūros paslaptis – išaiškėjo ne tik vieta, kurioje koplytstulpis stovėjo, bet ir kas buvo tas žmogus, išsaugojęs mums V. Svirskio kūrinį. Bet apie viską iš eilės…
Kaip jau buvo minėta, apie naujai išaiškintą ir muziejaus, finansavus LR kultūros ministerijai, įgytą V. Svirskio kūrinį tebuvo žinoma, jog jis atsirado Kėdainiuose, o ten pateko neva iš Panevėžio apylinkių, kur daug metų išgulėjo kažkokios sodybos ūkiniame pastate.
Šis V. Svirskio kūrinys nebuvo paminėtas 1966 m. Irenos Kostkevičiūtės knygoje „Vincas Svirskis“. Jis nebuvo įtrauktas ir į 2019 m. LNDM išleistą išsamiausią unikalų leidinį apie garsųjį Lietuvos kryždirbį „Vinco Svirskio mediniai stebuklai“ (sud. dr. Margarita Matulytė; mokslinė red. dr. Skaidrė Urbonienė), kuriame buvo surinkti visi Lietuvoje žinomi V. Svirskio darbai: jų istorinės nuotraukos, muziejuose, privačiose kolekcijose saugomi ir dar keli natūroje likę stovėti kūriniai, nes tuo metu tyrėjoms jis dar nebuvo žinomas.
Apie šią V. Svirskio skulptūrą sužinota tik 2023 m. pabaigoje. Tyrėjų surinkta palyginamoji medžiaga leido naujai atsiradusį kūrinį preliminariai datuoti ir nustatyti galimą jo pirminio buvimo vietą. Pasirodė, kad skulptūra artima koplytstulpiui su šio šventojo figūra, sukurtam 1884 m. (saugomam kultūros paveldo objektui, u. k. 4896), šiuo metu stovinčiam Šilų k. (Panevėžio r.) Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios varpinėje, perkeltam iš Panevėžio r. Vėjeliškių k., bet ypač panaši į muziejininkės Valerijos Žemaitytės 1965 m. nuotraukoje užfiksuotą (neišlikusią) šv. Jono Nepomuko skulptūrą iš Mileikiškių k. (Anykščių r.) koplytstulpio, datuoto taip pat ankstyva 1883 m. data. Dr. S. Urbonienės nuomone, V. Svirskis šias skulptūras galėjo išdrožti panašiu laiku artimose vietovėse gyvenusiems keliems užsakovams. Todėl buvo spėjama, kad koplytstulpis su V. Svirskio skulptūra „Šv. Jonas Nepomukas“ taip pat buvo sukurtas apie 1883–1884 m. vietovėje tarp Troškūnų (Anykščių r.), Traupio (Anykščių r.) ir Raguvos (Panevėžio r.).
Po LRT informacinių laidų spėlionės baigėsi ir paaiškėjo, kad tyrėjai beveik nesuklydo dėl spėjamos vietovės: buvusi koplytstulpio su šv. Jono Nepomuko skulptūra stovėjimo vieta – Levaniškių kaimas (Anykščių r.), esantis visai greta Vėjeliškių ir šiek tiek tolėliau nuo Mileikiškių kaimo.
O žmogus, V. Svirskio skulptūrą globojęs ilgus metus – Julijonas Kęstutis Malinauskas (g. 1936 m. Viešintose), žinomas Anykščių krašto visuomenininkas ir literatas – poetas, prozininkas, publicistas, kurio gyvenimas ir kūryba plačiai aprašyti Anykštėnų biografijų žinyne [1].
K. Malinauskas – Lietuvos šaulių sąjungos narys, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Kėdainių literatų klubo „Varsna“ narys. Baigęs Viešintų vidurinę mokyklą, J. K. Malinauskas daug metų gyveno ir dirbo Kėdainiuose.
Kaip nurodyta Anykštėnų biografijų žinyne, grožinės kūrybos J. K. Malinauskas ėmėsi vyresniame amžiuje ir tai darė labai produktyviai – nuo 1999 m., kuomet pasirodė jo pirmoji eilėraščių knyga „Su atgimstančia Lietuva“ iki 2023 m. išleisto apsakymų ir eilėraščių rinkinio „Žvairai pažiūrėjus“, beveik kasmet skaitytojai sulaukdavo vis naujos autoriaus knygos – eilėraščių, prozos ar publicistikos kūrinių.
K. Malinausko kūryba daug kartų plačiai publikuota Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos ir Kėdainių literatų klubo „Varsna“ kolektyviniuose kūrybos leidiniuose – poezijos ir prozos antologijose, o 2008 m. Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos valdyba autoriui už literatūrinę veiklą suteikė kultūros šviesuolio vardą.
Anykštėnų biografijų žinyne nurodoma, kad J. K. Malinausko kūrybai „būdingos patriotinės idėjos, vaizdingai atskleidžiami senojo Lietuvos kaimo vaizdai ir Lietuvos Atgimimo laikotarpis“, „kūryboje glaudžiai persipina asmeninės patirties, istorijos ir dabarties vaizdai“.
Talentingas aukštaitis domėjosi ir kitomis veiklomis – laisvalaikiu daug metų kaupė muziejinę sendaikčių kolekciją, buvo numizmatas ir filatelistas. Gali būti, kad šiose veiklose jam įtaką padarė dėdė, motinos brolis Povilas Jurkštas (1919–2006) – žinomas kraštotyrininkas ir muziejininkas, Lietuvos kraštotyros draugijos narys, Viešintose dar sovietmečiu įkūręs savo privatų muziejų [2].
LRT pranešus apie naujai išaiškintą V. Svirskio darbą, pradėjo dėliotis ir kitos šios istorijos detalės – pirmiausia į dr. S. Urbonienę kreipėsi Viešintų bendruomenės pirmininkas Vitas Mykolas Zaikauskas, J. K. Malinausko klasės draugas, vėliau tyrėja susisiekė ir su pačiu ilgamečiu V. Svirskio kūrinio globėju, kuris dailės istorikei papasakojo, jog tai ta pati skulptūra, kurią pas save Kėdainiuose jis saugojo daug metų ir tik pablogėjus sveikatai ir ruošiantis išsikelti gyventi į Kauną, skulptūrą iš jo apie 2022 m. įsigijo privatus asmuo.
Įdomu tai, kad J. K. Malinauskas 2021 m. išleistoje apsakymų ir eilėraščių knygoje „Virš debesų“ [3], apsakyme „Kėlėmės kartu su tikėjimu“, parašytame 2019 m., nusikelia į 1952 m. prisiminimus, kuomet jis su bendramoksliais, arkliais pakinkytais vežimais vykstantys į Troškūnų rajono spartakiadą Raguvoje, ties Levaniškiais, Ukmergės, Troškūnų ir Panevėžio kelių sankirtoje, išvysta „netoli siauro Nevėžio tilto berymantį pakelės Rūpintojėlį“, bet nė vienas iš jaunuolių neišdrįsta pagarbiai persižegnoti [4].
Tame pačiame apsakyme J. K. Malinauskas aprašo, kaip praėjus daugiau nei 40 metų, tą pačią pakelės skulptūrą netikėtai pamato ir atpažįsta žento nusipirktos sodybos daržinėje Levaniškiuose: „Buvau maloniai nustebintas, kai daržinėje pamačiau Rūpintojėlį, begulintį ant neaiškaus pakrato. Jį apšvarinęs įsidėjau į savo automobilį ir parsivežiau į Kėdainius, šiuo metu laikau prie eksponatų“ [5].
J. K. Malinauskas skulptūrą įvardija kaip Rūpintojėlį, greičiausiai nežinodamas koks tai šventasis ir naudodamas tai kaip bendrinį pakelės šventojo pavadinimą. Tam pritaria kraštotyrininkas, muziejininkas, A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Krašto istorijos skyriaus vedėjas Tautvydas Kontrimavičius, nurodydamas, jog tai „tiesiog simbolinis terminas religinio turinio drožiniui apibūdinti“ [6].
Straipsnio autorė dėkoja kolegai T. Kontrimavičiui, kuris įsijungė į platesnes V. Svirskio kūrinio istorinės-archyvinės medžiagos paieškas ir pateikė savo spėjimus kodėl koplytstulpis nepateko į 1966 m. I. Kostkevičiūtės knygą ar 1965 m. nebuvo nufotografuotas V. Žemaitytės, kuomet ši muziejininkė fiksavo Anykščių krašto medinės kryždirbystės paveldą. Atsakymas paprastas – Levaniškiuose stovinčio V. Svirskio kūrinio tuo metu jau nebebuvo, mat tame krašte agresyviai „darbavosi“ pokario aktyvistas, negailestingai naikinęs bet kokius su religiniu turiniu susijusius objektus. Greičiausiai būtent to žmogaus nurodymu koplytstulpis buvo nupjautas, atneštas į artimiausią, prie Nevėžio esančią sodybą ir šeimininkams atiduotas sudeginti [7]. Bet atsitiktinumo dėka, o gal sodybos gyventojams neišdrįsus „šventuko“ sukūrenti, V. Svirskio darbas buvo padėtas daržinėj ir ilgam užmirštas. Drožinys daržinėj išgulėjo iki to laiko, kol sodybą XX a. 10-to deš. nupirko J. K. Malinausko žentas, o artimųjų aplankyti atvykęs uošvis skulptūrą pamatė ir ją atpažino. Kad tai V. Svirskio kūrinys, be abejo, nežinota. Kaip nurodė T. Kontrimavičius, skulptūrą globoti pradžioje siūlyta vietos bendruomenei, bet ši atsisakė ją priimti, nematydama galimybės nei saugoti, nei restauruoti [8]. Taip skulptūra pateko į patikimas J. K. Malinausko rankas ir iškeliavo į Kėdainius. Dr. S. Urbonienė vėliau patikslino, kad J. K. Malinauskas skulptūrą siūlė Viešintų ir Levaniškių bendruomenėms ne tada, kai ją rado, o prieš kelis metus, kai kraustėsi į Kauną ir galvojo, kur ją padėti [9].
T. Kontrimavičius planuoja pasigilinti į galimo V. Svirskio kūrinio užsakovo temą, tad tikimės atsakymų ir šį klausimą, o šiuo metu, kaip rašo kolega, „Levaniškių bendruomenė telkiasi ieškoti senų nuotraukų privačiuose albumuose – bene kur bus užsilikęs šventojo atvaizdas…“ [10].
Kad vietos bendruomenę iš tiesų „užkabino“ LRT paviešinta V. Svirskio kūrinio istorija, patvirtina ir balandžio 8 d. regioniniame naujienų portale „Anykšta“ pateikta informacija su mūsų muziejaus fotografo Rimgaudo Žaltausko nuotrauka: „Atrasta žymiausio dievdirbio Vinco Svirskio skulptūra – iš Levaniškių?“ [11]. Straipsnyje Traupio bibliotekos bibliotekininkė Ramunė Musteikienė kreipiasi į levaniškiečius: galbūt kažkieno senuose albumuose išlikusi istorinė nuotrauka su šia skulptūra, įrodanti, jog „Šv. Jonas Nepomukas“ „priklauso“ Levaniškiams?
Lietuvos etnografijos muziejus dėkoja visiems, kas prisideda ar dar prisidės prie šios V. Svirskio skulptūros istorinės medžiagos paieškų ir labai tikisi greitu laiku sulaukti gerų naujienų.
Menotyrininkė Ina Dringelytė
Nuorodos ir naudoti šaltiniai:
- https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=1018
- https://www.anykstenai.lt/asmenys/asm.php?id=438; https://www.anyksta.lt/viesint-poviliuko-simtmetis/; https://www.anyksta.lt/senosios-lietuvos-sergetojo-palikima-issaugojo-bendruomene/
- Malinauskas, Julijonas Kęstutis, Virš debesų. Kėdainiai: Spaudvita, 2021.
- Ten pat, p. 12.
- Ten pat, p. 12–13.
- Iš T. Kontrimavičiaus laiško I. Dringelytei 2025 m. balandžio 9 d.
- Iš T. Kontrimavičiaus laiško I. Dringelytei 2025 m. balandžio 8 d.
- Ten pat.
- Iš S. Urbonienės laiško I. Dringelytei 2025 m. balandžio 14 d.
- Iš T. Kontrimavičiaus laiško I. Dringelytei 2025 m. balandžio 8 d.
- https://www.anyksta.lt/atrasta-zymiausio-dievdirbio-vinco-svirskio-skulptura-is-levaniskiu/