Mielas keleivi, kai, viešėdamas Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, trauksi tiesiai žvyruotu keliu iš Suvalkijos link aukštaičių gatvinio kaimo, nepatingėk kilstelėti galvos aukščiau ir žvilgtelėti į kairėje medyje pakabintą koplytėlę. Neprošal ir senu papročiu kepurę nukelti. Taip pelnytai būtų atiduota pagarba žmogui, paskelbtam šventuoju, kurio gyvenimas ir darbai su nūdienos pasaulio sunkumais itin susišaukia. Tai šventasis Rokas – keleivių ir ligonių, ypač sergančiųjų užkrečiamomis ligomis, globėjas. Jis lengvai atpažįstamas iš kitų būrio, nes paprastai vaizduojamas su lazda, kelionmaišiu ir šunimi, rodantis į tamsią dėmę ant kojos. Žinodami tai, šį šventąjį greit išskirsite net iš keturių kitoje muziejaus vietoje – nuostabiame koplytstulpyje, taip pat kairėje, aukštaičių gatvinio kaimo gale, Tauragnų sodyboje. Šventas Rokas minimas rugpjūčio 16 dieną. Nuo 2002 m., praėjus dvejiems metams po Žolinės paskelbimo valstybine švente, muziejuje ją švenčiame. Tad šventajam Rokui kaip ir nelieka laiko. Šios eilutės ir priminimas apie skulptūras – jau šis tas.
Koplytėlė medyje – vienintelė muziejuje. Menotyrininkų nuomone, jos buvo daugiau būdingos Suvalkijai. Tikėta, kad saugojusios keliaujančiuosius nuo visokių negandų.
Girdime apie didžiausius nuostolius nuo koronaviruso patyrusią ir dar vis patiriančią Italiją. Būtent šioje šalyje Rokas kadaise gydė maru sergančiuosius ir už tai vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Dėmė ant šventojo kojos – ženklas apie paties užsikrėtimą šia liga.
Lietuvoje šv. Roko kultas sustiprėjo 1705 m. Vilniuje, vėliau ir Kaune, įsteigus rokitų kongregacijos vienuoliją. Šį šventąjį mūsų krašte ypač imta garbinti, kai 1709 m. bado ir daugybę gyvybių nusinešusios 1710–1711 metų maro epidemijos nualinti Kražių bei plačios apylinkės gyventojai raudomis ir maldomis koplytėlėje išmeldė šv. Roką pagalbos.
Žolinė, anot Liberto Klimkos, labiau sureikšminta Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Suvalkijoje, šv. Roko atlaidai ligi šiol mėgiami Žemaitijoje. Čia jie žymėjo pjūties pabaigtuves, žiemkenčių sėjos pradžią ir slenkstį iš vasaros rudeniop. Ir dabar populiarūs šv. Roko atlaidai Ylakiuose, Kražiuose.
Oninės ir Jokūbinės liaudiškajame kalendoriuje sietos su rugiapjūtės pabaigtuvėmis, gi Žolinė bei šv. Rokas – visos pjūties ir vasarojaus pabaiga. Tai laikas, kada diena tiek sutrumpėjusi, kad saulės šviesos nebeužtenka ir vakarais jau reikia įsižiebti papildomą šviesą. Todėl išlikęs posakis: „Arklas užpučia žiburį, pjautuvas užžibina žiburį“. Šv. Roko paveikslą nutapė ir garsusis mūsų dailininkas M. K. Čiurlionis 1907 m. (Kaimelio kaimo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia, Kidulių sen., Šakių raj.).
Apie Roko gyvenimą žinoma tik iš legendų. Pasak jų, Rokas gimė Prancūzijoje, Monpellier miesto gubernatoriaus šeimoje. Jau gimstantis Rokas buvo pažymėtas raudonu kryžiaus ženklu ant krūtinės. Mirus tėvams, savo turtus Rokas išdalijo vargšams, o pats tapo piligrimu ir visą gyvenimą slaugė ligonius, sergančius maru, cholera ir odos ligomis. Pasakojama apie jo stebuklingą galią gydyti žmones, minimi stebuklingi išgydymai Cesenoje, Rimini, Novaroje, Romoje, Mantujoje, Modenoje ir Parmoje. Piacenzoje Rokas užsikrėtė maru ir pasislėpė apleistoje miško lūšnelėje, kur tikėjosi numirti. Legenda pasakoja, kad dvarininko Gotardo šuo mirštančiam iš bado Rokui atnešė duonos ir Rokas pasveiko. Išsigydęs grįžo į gimtinę, tardomas atsisakė atskleisti savo vardą, buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, čia ir mirė. Kūnas atpažintas tik iš kryžiaus ženklo ant krūtinės. Prieš mirtį šventasis aprašė savo gyvenimą. Radus rankraštį, Rokas buvo išteisintas ir palaidotas su pagarba.
Šv. Roko kultas labiausiai paplito XV a. pradžioje, ypač buvo populiarus siaučiant maro epidemijoms. 1485 m. venecijiečiai išvogė šventojo palaikus, parsivežė į savo miestą ir dedikavo jam bažnyčią, kurią išpuošė dideliu paveikslų, vaizduojančių šv. Roko gyvenimo įvykius, ciklu. Venecijoje buvo įkurta ligonius globojanti šv. Roko brolija. Tokios brolijos vėliau įsikūrė visoje Europoje ir Lietuvoje.
Šv. Rokas – vienas iš daugelio žmogiškosios lyderystės pavyzdžių, pasiekusių mus legendomis ir įkvepiančių pasiaukojimui dabartyje. Nė kiek neabejotina, kad įveikus pasaulinės pandemijos sunkumus, ne vienas bus paskelbtas šventuoju arba bent pasiūlytas kanonizuoti. Tebūnie ir te šventumo spinduliai apšviečia to nusipelniusius!
Parengė vyr. muziejininkė Vida Olechnovičienė