Kiekvienai išvykai reikia pasiruošti: pagalvoti apie tinkamus drabužius ir užkandžius, patikrinti automobilį, užpilti degalų. O kaip kelionei ruošdavosi anksčiau, kai pagrindinė transporto priemonė buvo arklio tempiamas vežimas? Ar girdėjote žodžius abrãkas ir abrãkinė?
Kipras Bielinis apie pasirengimą kelionei 1895 metais rašė:
Maždaug prieš savaitę pradėjome ruoštis kelionėn. Sartis1 buvo atleistas nuo visų ūkio darbų, o man buvo pavesta nuo ryto iki vakaro jis ganyklose prižiūrėti ir pasirūpinti, kad jam nieko netruktų. <…> Sartis, nieko nenujausdamas, kad jis ruošiamas ilgai ir sunkiai kelionei, gerose ganyklose ir rūpestingai prižiūrimas, taip atkuto, kad nei iš šio, nei iš to ėmė reikšti savo gerą nuotaiką, tai pasišokinėdamas, tai pasispardydamas ir net pažvengdamas. Tuo pačiu metu brolis Juozas apžiūrinėjo ir ruošė kelionei darbinį vežimą: ištepė medines jo ašis degutu, kad lengviau suktųsi tekiniai2, o ant paties vežimo uždėjo kelionėms vartojamą iš pusės lentos sukaltą keturkampį rėmą, bene drungomis vadinamą. <…> Į paruoštą vežimą, kiek tik leido vieta, buvo pridėta sausų dobilų. Čia pat, dobiluose, pasitalpino abrako pusmaišis, o šalia jo sėlenų maišas. Daržinėje gulėjo kitas, kiečiausiai prikimštas pašarinių dobilų maišas. Šį išsipūtusį maišą kelionės dieną patalpino skersai vežimo galo. <…> Visa, kas čia buvo į vežimą sudėta ir paruošta, priklausė sarčiui: pašaro ir maisto atsargos kelionei į tolimą miestą ir atgal į namus.
Jei mūsų sartis kelionėje būdavo sušilęs ir ištroškęs, tai sustojus šalikelio smuklėje trumpam poilsiui, jis pirmai pradžiai gaudavo žiupsnelį sausų dobilų ar truputį abrako. Po gero pusvalandžio, kai jis kiek atvėsdavo, tik tuomet jam priklausė kibiras vandens. <…> Pagirdytam gyvuliui duodavo pašaro iki soties pasistiprinti ./ K. Bielinis. Dienojant. Vilnius, 1992. P. 144–145. /
Abrãkinė, abrãkamaišė, abrãkmaišis, džiùbė, žebi̇̀kė, žėbri̇̀kė, žibi̇̀kas, žibi̇̀kė, žiùbčius – maišas abrakui supilti. Abrãkas – birus kelionės pašaras arkliui. Sumaišydavo avižas, pelus ir akselį (supjautus šiaudus) ir laikydavo dėžėje klėtyje, o rengiantis važiuoti arba dirbti į laukus supildavo į abrakinę. Abrakines arkliams kabindavo ir sukant maniežą vilktą.
Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugoma tik viena abrakinė (LBM 45041), naudota Varniškių kaime (Utenos r. sav.). Ji stačiakampė, 43 x 61 cm dydžio, pasiūta iš pusiau perlenkto pakulinio audinio gabalo. Audinys storas, šiurkštus, standus, rusvai pilkos ir tamsiai pilkos spalvų. Prie vieno viršutinio kampo prisiūtas virvelės pasaitas abrakinei arkliui ant kaklo pakabinti, prie kito – kilpelė pasaitui įverti. Prie apatinio kampo prisiūta virvelė abrakinei pririšti prie ienos.
Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė
1 Sartis – arklio vardas pagal plauką (rusvas su šviesiais karčiais)
2 Ratai
