Sudieu, vasarėle!
Šeimininkės senovėje turėjo daug pintinių. Į jas rinkdavo obuolius, kriaušes, slyvas, grybus, kiaušinius. Ant namo aukšto kabojo pintinės su dešromis, sūriais, riešutais, vilnomis. Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugoma daug įvairios paskirties pintinių.
Dažniausiai pintinės buvo naudojamos rudenį, per bulviakasį. Pintinė bulvėms rinkti – „keselys“, pririšus virvelę su kabliu buvo naudojama ir obuoliams skinti. Šios pintinės turėjo būti lengvos ir tvirtos, patogios nešti. Dažniausiai – ovalo formos, su lanku, dailiai nupintos iš nenužievintų rusvos spalvos karklo vytelių. Korpusas – vytelėmis perpinti statinėliai. Lankai – lazdyno, nenužievinti, sutvirtinti „žvaigždėmis“. Išoriniame dugne šoniniai statinėliai labiau išsikišę, negu lankas, todėl patogiai pastatomos.
XX a. pradžios bulviakasio tradicijas prisiminė ir aprašė mokytojas Bronius Antanaitis: „Tėtė klėtyje rinko maišus ir krepšius, nešė juos ir krovė į ratus. (1) <…> Prašvito graži bobų vasaros diena. <…> Tėtė poriniu plūgu vertė iš vagos su žemėmis susimaišiusias bulves. <…> kuomet apdžiūvusios žemės nubyrėjo, plūgo išverstos bulvės išlindo į paviršių. Tik rink ir mesk į krepšius. Mama, Kulikauskienė ir Antosė, užėmusios po vagą, sukniubo kasti. Jos rankomis žarstė žemes, rinko bulves ir dėjo į krepšius. Prisirinkusios pilną krepšį tempė į tėtės paruoštą vietą, pylė ant žemės ir sklaidė plonu sluoksniu, kad nudžiūtų. Taip dirbdamos, pamažu slinko ropomis, vaga po vagos. <…> bėgome į Vidubalį sausų skiedrų laužui kurti. Apie pietus ugniakuryje žraplojo krūva karštų žarijų, kurios netrukus pelenais pavirto. Tada tėtė juos prakapstė ir pažėrė krepšį bulvių. Paskui apkasė jas karštais pelenais ir vėl užkūrė ugnį. Tuo metu Antosė parbėgo namo ir atnešė rūkytų lašinių, duonos, puodynę rūgusio pieno ir šaukštus. Susėdome aplink laužą ant tuščių maišų ir valgėme pietus. Užkandę lašinių su duona, valgėme keptas bulves su rūgusiu pienu. Žarstekliais traukėme iš pelenų, į skvernus arba į šlaunis trynėme ir valgėme su lupenomis. Taip daug skanesnės. <…> Baigiant valgyti, aukštai virš galvų sukurkė gervės.
– Jau išskrenda nabagėlės (2). Sudieu, vasarėle! – atsiduso mama.“
Antanaitis, Bronius. Vaikystė Oreliuose. Prisiminimai. Vilnius: Alka, 1992, p. 104–105.
- Ratai – vežimas.
- Nabagėlės – vargšelės.
Parengė: Janina Samulionytė ir Milda Šemeklytė