Žinių laidose jau pranešama apie prasidėjusią javapjūtę. Pasikeitė auginamos grūdinės kultūros, įrankiai ir padargai, net darbo pavadinimas.
Senajame Lietuvos kaime rugiapjūtė prasidėdavo liepos pabaigoje ir vykdavo visą rugpjūtį. Tai buvo vienas sunkiausių ir svarbiausių darbų – nespėsi laiku rugių nukirsti, visus metus trūks duonos, neparduosi grūdų – nenusipirksi naujesnių padargų. Pjaunant pjautuvu, nė viena varpa nelikdavo dirvoje: kiek kaire ranka apimdavo, tiek dešine nupjaudavo. XIX a. pabaigoje pradėjus kirsti rugius dalgiais, rugienas grėbstydavo ne tik paprastais, bet ir didžiaisiais arba plačiaisiais grėbliais badgrėbliais.
Lietuvos etnografijos muziejaus rinkiniuose saugomi 9 didieji grėbliai. Tris jų lankytojai gali pamatyti ekspozicijoje.
Aukštaičių kaimo Tauragnų sodybos klojime eksponuojamas Stripeikių kaime, Ignalinos rajone naudotas badgrėblis (LBM 6303). Jo kotas – 164 cm ilgio, 3 cm skersmens, padarytas iš dvišako medžio. 133 cm ilgio galvoje įstatyta 17 medinių dantų. Grėbėjas per koto išsišakojimą ar galvą perrišdavo virvę. Ją persimesdavo per petį, o kotą pasisprausdavo po pažastimi ir taip traukdavo grėblį. Juo dažniausiai grėbdavo su rasa, kad grūdai neišbyrėtų iš varpų.
Vienkieminės Daujėnų sodybos klojime rodomi du didieji grėbliai: į vieno galvą įstatytos dvi ienelės, o kito kotas – su dviem atramėlėmis.
Vyresnioji muziejininkė Sigita Žukauskaitė