Prisiminkime senuosius rugiapjūtės pabaigtuvių papročius, kurie klostėsi nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikų.
Muziejuje saugomą etnografinių lėlių kompoziciją „Rugiapjūtės pabaigtuvės“ apie 1990 metus sukūrė Kaune gyvenusi Jadvyga Šemetienė (g. 1923). Ji XX a. 8–9 dešimtmečiuose dirbo darbų mokytoja mokykloje. Tai buvo laikotarpis, kai, nepaisant suvaržymų, stiprėjo domėjimasis etnine kultūra, papročiais. Jie atsispindėjo ir savamokslių menininkų kūryboje, kurią buvo galima pamatyti liaudies meno parodose. Ryškiausia to meto etnografinių lėlių kūrėja buvo „Dailės“ kombinato namudininkė Ona Bakanauskienė (1915–2002), kurios sukurtos etnografinių lėlių kompozicijos buvo plačiai žinomos ir įvertintos apdovanojimais. J. Šemetienė savo kūryboje taip pat nusprendė pasirinkti lėles, kurios vaizduotų senuosius, jau užmirštus papročius.
„Rugiapjūtės pabaigtuvių“ kompoziciją ji sukūrė perskaičiusi etnologės Pranės Dundulienės straipsnį „Aviža prašė gražiai pasėti“, kuriame aprašytas rugiapjūtės pabaigtuvių vainiko įteikimo paprotys: „Visoje Lietuvoje iš seno buvo paprotys iš paskutiniųjų nupjautų rugių, paskutinio pėdo pinti pabaigtuvių vainiką. Vainikas – apskritimas (neturintis nei pradžios, nei galo) greičiausiai simbolizavo žemdirbių auginamų javų amžinumą. Vainiką paprastai nešdavo geriausia pjovėja – baro vedėja. Kapsuose vainiką nešdavo ant galvos gražiausia mergina, o iš šalies eidavo dvi palydovės, visos dainuodavo rugiapjūtės pabaigtuvių dainas. Nešėjas lydėdavo šeši „raiteliai“ – du jodavo priekyje, kiti – šalia. „Raiteliai“ pasipuošdavo galvas iš šiaudų padarytais kiveriais, panašiais į vestuvių kvieslio ar piršlio kepurę, per petį ant šiaudinių pasaitų pasikabindavo šiaudinius kardus, baltus drobinius marškinius susijuosdavo iš šiaudų nupintomis juostomis. Jų „arklių“ (padirbtų iš beržo šakos) galvos būdavo apipintos rugių šiaudais. Raiteliai švaistydavosi „kardais“, dainuodavo, šūkaudavo, rėkaudavo, panašiai kaip vestuvininkai veždami nuotaką (žiloje senovėje tuo būdu stengdavosi išvaikyti blogąsias dvasias). Paskui vainiko nešėjas eidavo visi pjovėjai, dainuodami ir žvangindami dalgiais. Atneštą vainiką sutikdavo su duona ir druska. Prasidėdavo vaišės, lydimos apeigų ir dainų“ (Dundulienė, 1974).
Šemetienė sukūrė lėlių kompoziciją, kurioje pavaizdavo talkininkus, nešančius pabaigtuvių vainiką, ir juos pasitinkančius šeimininkus. Dvidešimt keturios lėlės, kurių aukštis 23 cm, pastatytos ant lentelės kaip skulptūrėlės, vaizduoja talkininkus ir šeimininkus, aprengtus stilizuotais lietuvių šventiniais rūbais, pasiūtais iš austinės ir fabrikinės gamybos medžiagų. Joms skirti apeiginiai atributai ir darbo įrankiai pagaminti taip, kaip jie aprašyti P. Dundulienės straipsnyje. Lėlių figūrėlės padarytos iš medinių pagaliukų, galvos – iš plastikinių kamuoliukų, medinis apavas ištekintas, plaukai padaryti iš linų pluošto, veido bruožai iškirpti iš spalvoto popieriaus ir priklijuoti. Kompozicijos priekyje pavaizduoti talkininkai: vainiko nešėjos ir jas lydintys „raiteliai“, už jų – talkininkės, kurios rankose laiko rugių varpas – derliaus pabaigtuvių simbolį, ir talkininkės su grėbliais, kompozicijos pabaigoje – talkininkai vyrai su dalgiais. Lėlės, kurios vaizduoja šeimininkus, pasitinka juos su sūriu ir alaus ąsočiu, kurie buvo naudojami ir sutiktuvių papročiuose.
Etnografinė lėlių kompozicija „Rugiapjūtės pabaigtuvės“ rekonstravo ir taip įamžino senąjį rugiapjūtės pabaigtuvių vainiko nešimo ir įteikimo šeimininkams paprotį.
Parengė dr. Nijolė Pliuraitė Andrejevienė
Naudota literatūra
Dudulienė Pranė. Aviža prašė gražiai pasėti./ Kultūros barai. 1974. Nr.2. P. 56-59.
