Lietuvos etnografijos muziejus įkurtas 1966 m. buvusio Pievelių kaimo vietoje. Čia tais metais buvo surengta ekspedicija, fiksuotos senosios sodybos, kraštovaizdis. Deja, gyventojai nebuvo apklausti.
Darbas muziejuje visada kupinas atradimų, netikėtumų. Pernai, tvarkant senus dokumentus, visai netikėtai buvo rastos dvi bylos su labai vertinga etnografine medžiaga apie Pievelių kaimo žmones. Atsiminimus apie šį kaimą 1985–1986 m. užrašė buvusi Rumšiškių mokyklos mokytoja Aldona Rudauskienė (1922–2002) ir muziejininkas Vytautas Umbrasas.
Rudauskienė kurį laiką dirbo ekspozicijos konsultante Dzūkijos sektoriaus Rudaminos sodyboje, o žiemomis talkindavo muziejaus darbuotojams. Ji apklausė Bernardą Paškevičių, gimusį 1912 m. Pievelių kaime.
P. S. Kalba netaisyta.
Sodyba stovėjo vakarinėje kaimo dalyje (dabar LEM Žemaitijos etnografinis sektorius). B. Paškevičiaus seneliai ir tėvai nuo senų laikų gyveno Pievelių kaime. Tėvas Izidorius mirė 1920 m., o motina Agota Kiškionytė – 1927 m. Tėvai valdė 7 ha žemės, kuri buvo smėlėta, pusė žemės užleista krūmais bei pievomis. Šeimoje augo broliai Antanas (g. 1895 m.), Zigmas, seserys Veronika ir Anelė. Zigmas tapo Navickų (pravardžiuojamų Griškais) žentu ir gyveno tame pačiame Pievelių kaime (dalyje, kur dabar Aukštaitijos etnografinis sektorius). 1927 m. Lietuvoje verbavo žmones darbams į Braziliją. Bernardo mama taip pat pasiryžo vykti laimės ieškoti. Nuėjusi į Rumšiškių miestelio paštą atsiimti išvykimui gautų dokumentų, taip susijaudino, jog neišlaikė širdis ir pašte mirė. Bernardas žemę pasidalino su broliu Antanu. Jis gavo virš 4 hektarų prastesnės žemės, o seserys nutekėjo į tolimesnius kaimus. Visi vaikai pramoko rašto pradžios mokykloje, kurią lankė tik vienus metus.
Paškevičiaus sodybą sudarė gyvenamasis namas gryčia, tvartas ir klojimas. Kiemas buvo aptvertas statinių tvoromis. Prie trobos augo 3 obelys ir 3 kriaušės. Gryčia buvo dviejų galų, labai sena, dar senelių statyta iš kirviais tašytų rąstų. Stogas dengtas šiaudais. Seniau gryčia buvo dūminė, su aukštiniu. Tik 1902 m. pastatė du kaminus iš savo gamybos plytų, o aukštinį užkalė lentomis. Langai buvo keturi, maži dvistikliai, su langinėmis, kurias dažniausiai žiemą nakčiai užkabindavo. Lubos – vožtinės, neobliuotų lentų, balkiai neapkalti. Priemenė ir kamara be grindų. Tik namo galuose, gryčiose, buvo grindys, nes brolis Antanas įsikūrė atskirai, kitame gale. A. Paškevičius vėliau gale kiemo pasistatė naują gryčią, tuomet seklyčias išnuomodavo vasarotojams žydams. Duonkepė krosnis arba pečius buvo išplūkta iš molio, su virykle, apačioje – pečeliai vištoms.
Gryčios viduje stovėjo stalas, ilgi suolai, lovos, ant karties buvo pakabintas lopšys. Ant jos kabino ir verpalus, padžiaudavo drabužius. Ant kampinės lentynėlės pastatydavo kryželį. Arčiau durų kabėjo rankšluostinė su puošnesniu rankšluosčiu, šaukšdėtė. Ant sienos kabėjo laikrodis su pasvarais. Lempos buvo žibalinės, bet per Pirmąjį pasaulinį karą apšvietimui naudojo balanas ir dieduką įstatyti balanai.
Lubas, sienas, krosnis, langus kasmet baltino kalkėmis. Lempas, veidrodį, šventus paveikslus, šaukšdėtę, kampinę lentynėlę puošė popieriaus karpiniais bei gėlėmis. Lovas klojo kasdien, pagalves dėjo ant lovatiesių viršaus, pažeme išleisdavo baltus nėrinius. Per šventes klodavo gražesnėmis lovatiesėmis, pagalves apvilkdavo baltais užvalkalais. Prieš tai nušveitę, stalą užtiesdavo balta staltiese. Šveisdavo ir suolus, grindis, šaukštus. Taip pat paklodavo ant grindų austinius takus. Kambarinės gėlės – balzamita, mirtos, jeronimai – buvo sodinamos į senus puodus, o lauke, prie gryčios sodino alyvas, diemedį, jazminus, bijūnus, sėjo rūtas, mėtas, nasturtas.
Dabartinio LEM Žemaitijos etnografinio regiono vietoje netoli viena kitos buvo šios sodybos: Bernardo Paškevičiaus (4 ha 60 arų žemės), Jono Paškevičiaus (apie 7 ha) ir Augusto Paškevičiaus (apie 7 ha). Juos pravardžiavo Melnikais, nes netoli Pravienos upelio buvo užtvanka ir vandens malūnas (savininkas Stankevičius). Paškevičiai dažnai ten eidavo dirbti, dėl to ir buvo gavę tokią pravardę. Vieno centnerio sumalimas tuomet kainavo 50 centų.
Beveik visi Pievelių gyventojai vežė į Kauną parduoti malkas.
Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė
