Kaip mūsų ir aplinkiniuose kraštuose darė tėvai, seneliai ir proseneliai, kiekvieną Kūčių vakarienę tradiciškai pradedame palaimintų kalėdaičių – simbolinės Kūčių duonelės laužymu, dalijimusi ir valgymu su savo artimiausiais žmonėmis, jų atsiprašydami, susitaikydami, linkėdami ramybės ir sveikatos. Kūčių stalas, sujungiantis šeimos narius, šiais metais daugumai bus kitoks – dažnam vienišesnis ir kupinas artimųjų ilgesio, su tuščiomis kėdėmis aplink jį, galbūt, praleistas bendraujant virtualiai ar telefonu, o svarbiausiu iš dvylikos patiekalų – Kūčių duonele greičiausiai nepasidalinsime su visais šeimos nariais. Tačiau neliūdėkime ir Kūčių vakarą atverkime savo širdis ramybei ir vilčiai, o atlaužtus kalėdaičių gabalėlius simboliškai palikime savo brangiausiems ir mylimiausiems iki tol, kol galėsime su jais susitikti gyvai.
O belaukdami Kūčių vakaro paskaitykime, kaip Kūčių duonelę kepė mūsų proseneliai. Taigi, Lietuvos liaudies buities muziejuje saugomas vertingas eksponatas, kuriam gali būti netoli dviejų šimtų metų – senovinis įrankis (keptuvė), skirtas kalėdaičiams kepti. Ši keptuvė kalėdaičiams gaminti kažkada buvo naudojama Rumšiškių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje, ilgainiui ją keitė naujesni kalėdaičių kepimo įrankiai ir būdai, ji tapo nebereikalinga, tad 1997 m. tuometis Rumšiškių bažnyčios klebonas Jonas Žemaitis (1904–2001) senąjį kalėdaičių kepimo įrankį perdavė muziejui.
Keptuvė yra kalvio darbo, pagaminta (nukaldinta) iš geležies. Meistras greičiausiai buvo vietinis, kilęs iš aplinkinių apylinkių. Keptuvės gamyboje panaudotas kniedijimas, o dekore – raižymas. Kaip tik raižyto dekoro stilistika leidžia datuoti keptuvę XIX a. I puse. Keptuvės išmatavimai: ilgis (bendras su rankenom) – 77 cm; kepimo formos ilgis – 16 cm; kepimo formos plotis – 10 cm.
Šis kelių šimtų metų senumo įrankis kalėdaičiams kepti primena milžiniškas reples, jį sudaro dvi suvožiamos geležinės stačiakampės tradicinio vieno kalėdaičio dydžio plokštelės, prie kurių prikniedytos dvi ilgos, taip pat kaltinės geležinės rankenos, netoli prie plokštelių sujungtos bendra kniedyta ašimi. Viena rankena užsibaigia kaltine kilpa įrankiui paimti, pakabinti ir pritvirtinti vielai ar kabliui, skirtiems keptuvės rankenas suveržti kepimo metu; kita rankena – penkiomis įkarpomis, skirtomis užkabinti suveržimo vielą (kablį, t. t.). Kadangi įrankis sunkus, rankenos geležinės ir greičiausiai įkaisdavo ant ugnies ar žarijų kepimo metu, žmogui, kepusiam kalėdaičius, išlaikyti suspaustas rankenas be papildomo suveržimo turėjo būti labai sunku, tas darbas netiko moteriškoms rankoms.
Kiek yra žinoma, kalėdaičiai tokiose keptuvėse buvo kepami duonkepėse krosnyse, vėliau – ant žibalinių viryklių. Kaip teigia Molėtų krašto muziejaus muziejininkai, tokio tipo kalėdaičių kepimo įrankiu Videniškių bažnyčios (Molėtų r.) „zakristijonas darbuodavosi ištisus metus, kad kalėdaičiais galėtų aprūpinti visą parapiją“.
Atsiradus elektrinėms kalėdaičių keptuvėms, darbas labai palengvėjo. Neretai keptuvėje vienu metu buvo galima iškepti 4, 6 ar net 8 kalėdaičius, šį kruopštumo reikalaujantį darbą paprastai atlikdavo vienuolės.
Muziejinio kalėdaičių kepimo įrankio vienos iš plokštelių vidinė pusė dekoruota raižytu piešiniu, kuris atsispausdavo kepamame kalėdaityje: dviem apskritimais, kurių vieno centre, aprėmintas ratu komponuotu augaliniu ornamentu, su nimbu ir lotyniškos formos kryžiumi, gulintis ant knygos su septyniais antspaudais, vaizduojamas Dievo Avinėlis, kitame – Nukryžiavimo grupė su Nukryžiuotuoju centre ir Švč. Mergele Marija su šv. Jonu iš šonų, rėminami dekoratyviu spindulių ir trikampių vainiku. Abu apskritimai apjuosti papildomais apskritimais-grandinėlėmis iš puncuotų taškelių. Tarp didžiųjų apskritimų įkomponuoti du maži, taip pat apjuosti iš taškų sukalinėtom grandinėlėm, viename jų – Švč. Širdis su kryžiumi, kitame – Eucharistijos simbolis – Taurė su Ostija.
Menotyrininkė Ina Dringelytė