Vaikštant po Lietuvos etnografijos muziejaus rinkinių saugyklas galime pamatyti daug įvairių baldų. Dažniausiai tai yra liaudiško stiliaus, skirtingų Lietuvos regionų valstietijos naudotos XIX a. pab. – XX a. pirmos pusės spintos, skrynios, kėdės, suolai, stalai ir lovos. Kiek rečiau akį patraukia ir įmantresni, kruopštesnio meistro darbo reikalaujantys ar tiesiog savo išvaizda įdomūs baldai, kurie į muziejų pateko iš dvarų ar miestų aplinkos. Viena neįprasta kėdė iš Vabalninko ypač sudomino muziejaus darbuotojus.
Šiandien Jums pristatome Vabalninke tarpukaryje gamintą kirpyklos kėdę. Tai yra unikali muziejinė vertybė, kuri atspindi mūsų miestų amatininkų istoriją bei paveldą. Gerai apžiūrėjus kėdę matome, kad ji pritaikyta patogiam kirpyklos kliento sėdėjimui. Krėslo atlošas, kuris aptrauktas oda, reguliuojamas, todėl leidžia žmogui sėdėti norimu pasvirimo kampu. Sėdynė taip pat aptraukta oda, prie krėslo pritvirtinta minkšta pagalvė, šoninės atramos, priekyje yra medinis laiptelis kojoms padėti. Visa tai leido klientui jaustis ypač komfortabiliai.
Muziejuje saugomų daiktų svarba ir vertingumas priklauso nuo daug įvairių komponentų. Tai gali būti daikto senumas, būklė, unikalumas-retumas, įmantri išvaizda. Dar vienas svarbus komponentas yra nuosavybė – kam šis daiktas priklausė. Todėl galime sakyti, kad pristatoma kirpyklos kėdė yra išties vertinga ir unikali ne tik dėl savo išvaizdos ir funkcionalumo, bet ir dėl to, kad ji priklausė XX a. fotografui Juozui Daubarui. Jis daugelio žmonių, išsamiau studijavusių tarpukario Lietuvos istoriją, yra žinomas kaip universalus amatininkas, turėjęs kirpėjo, fotografo, laikrodžių taisytojo, muzikanto, ūkininko sugebėjimų.
Juozas Daubaras gimė 1895 m. Remeikių kaime netoli Vabalninko. 1909–1914 m. mokėsi ir gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1918 m. Lietuvai atkūrus valstybę, jis grįžo į gimtuosius kraštus, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau vertėsi įvairiais amatais. Susidomėjęs fotografija, nuo 1921 m. J. Daubaras fiksavo Vabalninko ir jo apylinkių gyvenimą – žmones, jų darbus, šventes, įvairius pastatus.
J. Daubaro tėvai, broliai ir sesuo gyveno Amerikoje, tik jis vienas, be galo mylintis Lietuvą, liko gimtinėje. 1921 m. vedęs Elžbietą Vasiliauskaitę, kartu su ja pasistatė mūrinį namą Vabalninke, netrukus gimė ir vaikai. Naujuose namuose J. Daubaras įkūrė fotoateljė ir kirpyklą. Atsiradus platesniam klientų ratui, jis sėkmingai vystė savo veiklas, nuolatos stengėsi įgyti kuo daugiau gerų ir modernių darbo įrankių. Taip pas J. Daubarą atsirado šis kirpyklos krėslas.
Juozas Daubaras vietinių gyventojų buvo mylimas, daugelis jį laikė be galo sąžiningu ir profesionaliu amatininku.
Parengė vyresnysis muziejininkas Ramūnas Bučas ir muziejaus praktikantas Markas Chotkevičius