Geriau sava klumpė negu svetimi čebatai. (Lietuviška patarlė)

Medinis, iš vieno gabalo skobtas apavas, vadinamas klumpėmis (klumpė,-ės f), klumpiais (klumpis, -io m), rečiau medžiokais, žąselėmis buvo paplitęs visoje Vakarinėje ir Pietvakarinėje Lietuvoje. Šis apavas jau nuo seno žinomas Vakarinėje, Vidurinėje bei Šiaurės Europoje. Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose klumpės pirmą kartą minimos 18 a. kaip svetimšalių atneštas, lietuviams neseniai težinomas dalykas, plintantis Mažojoje Lietuvoje. Pirmą kartą lietuviai su klumpėmis susipažino 18 a. pradžioje, kada Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) metu siautęs maras nusiaubė kraštą. Mažojoje Lietuvoje teliko tik trečdalis gyventojų. Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Fridricho I[1] įsakymu į šias vietas buvo atkelta kolonistų, dažniausiai protestantų, iš Vakarų Europos šalių, kurie ir atsivežė klumpes. Iš čia jos nukeliavo į kaimyninius regionus. Rietavo apylinkėse, anot žmonių pasakojimų, klumpes įvedė kunigaikštis Irenėjus Kleopas Oginskis[2], atgabenęs klumpių meistrą iš Austrijos. Pirmosios klumpės buvo labai nedailios. Ilgainiui vietiniai klumpių meistrai ištobulino viršutinę klumpių dalį, pradėjo daryti plonesnes sieneles, parinkdavo lengvesnes medžio rūšis.

Didžiausio klumpių paplitimo laikotarpis Šiaurės Vakarų Lietuvoje buvo 19 a. ir 20 a. pr. (minimos jau ir XVIII a.). Tačiau jos nebuvo vienintelis to meto valstiečių apavas. Be klumpių avėta naginėmis, vyžomis, čempėmis ir batais. Batai buvo išeiginis apavas. Klumpės dažniausiai avėtos kasdien.

Klumpdirbyste vertėsi kaimo valstiečiai ir miestelių gyventojai. Šis amatas ėmė nykti po I-o pasaulinio karo. XX a. 3-4 deš. vien iš to amato galėjo pragyventi retas klumpdirbys. Klumpdirbystė tapo antraeiliu ar net trečiaeiliu užsiėmimu. Klumpdirbys, kad išlaikytų savo šeimą, privalėjo turėti žemės sklypą ar kokį kitą verslą. Tačiau kaip kasdieninis apavas, ypač šlapiu metų laiku darbuojantis apie namus, klumpės buvo avimos.

Klumpės Lietuvoje dirbtos iš drebulės, juodalksnio, tuopos, liepos, purėtojo gluosnio, beržo. Skirtoms bristi per gilų sniegą ar žvejybai būdavo prikalami aulai. Iš seno su klumpėmis kartais šokami kai kurie lietuvių liaudies šokiai.

Dalis klumpių, ypač išeiginių bei skirtų moterims, merginoms ir vaikams buvo puošiama. Puošdavo klumpės viršuje iškilusį lankelį ir įdubimą, rečiau šonus. Puošdavo keliais būdais: išdeginimu, išrantymu ir nudažymu. Mėgstami geometriniai, eglučių, gėlyčių, lapelių, paukščiukų raštai. Rečiau sutinkami širdies ir segmentinės žvaigždutės motyvai. Klumpes impregnuodavo pokostu sumaišytu su ruda derva. Išeigines klumpes kartais dar ir nulakuodavo.

Klumpes pradėdavo avėti vaikystėje, nuo 2-3 metų amžiaus. Vaikai prie klumpių pripranta greičiau nei suaugusieji. Suaugusiems priprasti prie klumpių reikia daugiau nei mėnesio. Nuolatinis klumpių dėvėjimas deformuoja koją. Klumpės viršus nuolat atsimuša į viršutinę kojos dalį, oda ir poodiniai sluoksniai surambėja, atsiranda gumbas. Nepatogios klumpės sutrindavo guziukus ant kojų pirštų. Bendra, ypač moterų kojos forma kiek pasikeisdavo. Ypač tai matėsi apsiavus batelius, – per bato odą matydavosi klumpių sutrinti gumbai. Vyrai retsykiais dėl klumpių pritrintų gumbų netikdavo karo tarnybai. Klumpės diktavo specifišką lėtą judėjimo bei gyvenimo tempą.

Klumpėmis daugiausia avėta kasdien, prie namų. Vienok nevengta apsiavus klumpėmis važiuoti bažnyčion, turgun, svečiuosna[3]. Lyginant su kitomis kasdienio apavo rūšimis, klumpės turėjo svarbų pranašumą – nepraleido drėgmės.

Klumpių avėjimo svarbą atspindi šie Leono Kumšlyčio (1900-1940) žodžiai: „Jeigu apavų kultūrai kylant, klumpiams ir bus lemta iš Žemaitijos miestelių pasišalint, tačiau Vakarų Žemaitijos kaimuose jie vis dėlto pasiliks, kaipo nepamainoma avalynė šlapiu pavasario ir rudens laiku. Nors odiniai batai ir geriausiai būtų pasiūti, bet nuolat klampojant po purvynus ir pelkes greit genda ir kojos šlampa. O jau klumpius su naginėmis šiuo atžvilgiu ir lyginti negalima. Už tai Žemaitijos kaimas ne iš bėdos ir neturto klumpius dėvi, bet stačiai myli juos dėl jų privalumo: sausa koja apsaugo sveikatą.“ [4]

Zanavykų ir Mažosios Lietuvos klumpės skyrėsi nuo žemaitiškų. Jos buvo bukanosės, plačios, mažai užriestos. Išeiginių klumpių puošyba kuklesnė.

Klumpių, kaip ir namų darbo drabužių dėvėjimas kaime vėl išplito II-o pasaulinio karo metais, sumažėjus galimybės įsigyti pirktinio apavo. Klumpės nešiotos dar ir pokario nepritekliaus laikais. Apsiavę klumpėmis kaukšėjo į mokyklą.

Sovietmečiu klumpės sudarė dalį Dailės kombinatų išleidžiamos produkcijos ir buvo skirtos sceniniams liaudies muzikos ir šokių, etnografinių ansamblių pasirodymams.

Klumpdirbystės amatas pasiekė ir mūsų laikus. Jų paslaugomis naudojasi kai kurie, dažniausiai vyresnės kartos kaimo gyventojai, vertinantys klumpes kaip sausą ir sveiką dėvėti apavą šlapiu rudens ir pavasario laikotarpiu dirbant kieme ar ūkiniuose pastatuose.

Tautinių kostiumų ir senovinio apavo grįžimas į madą prognozuoja tautinės savimonės atgimimą. Sutinkant Valstybės atkūrimo šimtmetį, Valdovų rūmuose žavėjomės tautinių rūbų kolekcijomis, dizaineris Juozas Statkevičius savo modelius apavė klumpėmis.

 

Posakiai ir patarlės apie klumpes

Naujom klumpėm apsiavė, tuoj uodega krypt, kalės akim – žybt.

Kad batus turėtum, klumpių neavėtum.

Iš klumpės išlipus su batais sunku vaikščioti.

Klumpes nešioja ne dėl zdabos, tik dėl vygados.

Susimaišė galva kaip prūsui klumpės.

Te, tėte, klumpės, aš jau danguj.

Nevikrų žmogų keikdavo: „Tu klumpi biesų“.

 

[1] Friedrich I. 1657 07 11  Karaliaučius – 1713 02 25 Berlynas, Brandenburgo kurfiurstas ir Prūsijos kunigaikštis

[2] Irenėjus Kleopas Oginskis (1808 m. Florencijoje1863 m. Rietave) – kompozitoriaus Kleopo Oginskio sūnus, Raseinių bajorų maršalka, Kauno gubernijos mokyklų kuratorius, Rietavo žemės ūkio mokyklos steigėjas.

[3] L. Kumšlytis. Klumpiai. Gimtasai kraštas. 1936. Nr. 1(9). 5 p.

[4] L. Kumšlytis. Klumpiai. Gimtasai kraštas. 1936 m. Nr. 1 (9). 5 p.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė, etnologė Erika Nenartavičiūtė

R. Žaltausko nuotraukoje iš kairės: klumpės XX a. pr. Suvalkija Marijampolės r. LBM 41850/1,2; klumpės XX a. I p. Žemaitija Kretingos r. Kartena, gamino Stasys Gelumbickas LBM P 306; klumpės XX a. pr. Mažoji Lietuva Šilutės r. Rūgalių k. LBM 34023/1,2.