Muziejaus Dzūkijos sektoriuje, Musteikos sodyboje, ant suolo padėtas ovalo formos medinis lauknešėlis. Jo šonai statmeni dugnui, iš šulelių. Du šuleliai šonuose ilgesni ir sudaro rankenėles. Šonai į viršų nežymiai pasiaurėję. Dangtis ovalus, su išpjovomis rankenėlėms ir pasukama sklende, sandariai uždengiantis visą viršų. Sutvirtintas mediniais lankais.

Lauknešėliai kartais būdavo nudažomi ruda, raudona ar žalia spalva, ištapomi augaliniais ornamentais. Buvo paplitę XVIII–XX a. pradžioje.

Lauknešėlį gražiai aprašė rašytojas Juozas Baltušis:

– Tu jau didelis,– pagyrė. – Dabar kaip tik vasara, gražu, tai nešiosi kasdien tėvui pietus.

– Kad nežinau, kur nešti, – mėginau išsisukti, kaip visada išsisukinėjau nuo bet kokio darbo.

– Reikia,– pasakė motina. <…>

Einam abu tarp šviežiai supjautų lentų, sėdam ant pjuvenų krūvos, tėvas pradeda valgyti ir valgo taip skaniai, kad seilė man drykst per visą smakrą.

– Nori? – ištiesia tėvas šaukštą. Užsrėbk truputį.

Aš srebiu ne truputį, o visą puodą. Tarp lentų labai gerai eina viralas. Tėvas žiūri akis išpūtęs, bet nieko nesako. O kai prieinam prie mėsos, tai aš vėl jam padedu, ir padedu taip, kad jis suspėja pastverti tik mažuliuką gabaliuką. Visa kita prapuola neprisotinamame mano pilve. Bet tėvas ir dabar nieko nesako, o kompotą atiduoda man geruoju visą. Ir aš drožiu namo sotus ir linksmas. Ne vieną ir ne du kartus šitaip. Bet paskui, žiūriu, labai pasunkėjo lauknešėlis, o kai susėdom su tėvu, jis iškart padavė man šaukštą, o pats išsiėmė kitą. Šaukštų buvo du. Ir viralo dviem. Ir mėsos. Net kompoto. Sočiai prisitutinom abu ant pjuvenų krūvos. Paskui taip ir buvo: pietų pavalgęs namie, nešiau tėvui, o čia valgiau su juo vėl pietus, šimtą kartų skanesnius už anuos.

 

Juozas Baltušis „Su kuo valgyta druska“, I tomas, Vilnius, 1973 m., 63-67 psl.


Renata Banienė, Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja

Inga Levickaitė-Vaškevičienė, Rinkinių skyriaus vedėja

Lauknešėlis. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka.