Menturis dukterį turįs. – O kuo vardu? – Košė (Motiejus Valančius)

Mentùris – įrankis, padarytas iš jaunos eglaitės kamieno. Prie storesniojo eglaitės galo buvo paliktos keturios ar penkios vienodo ilgio ir viename aukštyje išsidėsčiusios šakelės. Aleksandras Pakalniškis knygoje Žemaičiai rašė: Menturis buvo vienas iš būtiniausių virtuvės įrankių. XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje Šiaurės Žemaitijoje pusryčiams, o Pietų Žemaitijoje pietums šeimininkės virdavo košę – mėgstamą ir dažnai gamintą žemaičių valgį. Ją virdavo iš kruopų, miltų, bulvių. Košei maišyti, o ypač bulvėms grūsti krušti, buvo naudojamas menturis. Žemaitijoje jis naudojamas iki šiol. Kraštotyrininkai, žemaičiai Bronė ir Ignas Jablonskiai rašė: Esant pastoviai šeimynai ir visada košę verdant tame pačiame katile, virėjos užsiręsdavo ant menturio koto rentį, iki kurio reikalinga pripilti vandens. Taip seikint, košės nei trūkdavo, nei likdavo. Skuodo apylinkėse neklausdavo, ar jau po pusryčių? Čia sakydavo – ar jau po košės? Savaime aišku, kad pusryčiai – tai košė. Šiaurės Žemaitijoje mėgstamiausias pusryčių valgis buvo pusinė, pusmarškonė košė. Pirmiausia reikėjo bulves nuskusti, išvirti, nusunkti, sugrūsti, užpilti tuo pačiu skystimu ir vėl palengva virti. Pradėjus virti, berti ruginius miltus ir plakti menturiu. Košė turėdavo būti maišoma ir plakama, kad gerai suvirtų ir neprisviltų.

Beržore (Plungės r.) pasakojo: Košę supildavo samčiu į bliūdą. Košės bliūdą mamytė arba dukterys padėdavo stalo viduryje. Kiekvienam padėdavo po medinį šaukštą. Prie stalo atsisėdę persižegnoja. Pirmiausia tėvas paima šaukštą ir pradeda kabinti košę. Košę kabino iš vieno bliūdo. Tėvui ant košės padėdavo geresnį kąsnį, iškeptą lašinių gabaliuką. Košės viduryje padarydavo duobutę ir į ją įpildavo taukų. Taukai – spirginti lašiniai, į kuriuos įpildavo pieno ir įdėdavo miltų. Valgant iš bendro dubens, košė kabinama tik nuo savojo krašto ir į taukus dažoma savajame bendros duobutės krašte. Sekmadienį, grįžę iš bažnyčios, papa ir mama skaitydavo tos dienos evangeliją. Valgant košę, kiekvienam uždėdavo po gabaliuką keptų lašinių. Lašinius į rankas ir valgai. Pasninko dienomis košę valgė su silke. Košę baigdavo valgyti užsigerdami rūgusiu ar saldžiu pienu.

Prie stalo košės užtekdavo ir saviems, ir svetimiems. Tai atsitiko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Netoli gyveno pasiturintys ūkininkai, turėję apie 40 ha žemės. Tėvai mirė ir liko ūkininkauti vaikai. Vaikams nesisekė ūkis, visai nusigyveno. Ir vienas iš tų kaimynų atėjo pas juos duonos prašyti. Jis buvo senvaikis. Atėjęs jis atsiklaupė prie durų.[1] Tam kaimynui Stanislovui ant stalo padėdavo košės ar sriubos bliūdelį.

Pusmarškonės košės pirmą kartą paragavome 1991 metais, ekspedicijoje į Platelių apylinkes. Tų metų vasara buvo labai sunki: vasarą nelijo, muziejus neturėjo pinigų ekspedicijoms rengti. Suradome Beržoro kaime gyvenusią pateikėją, gimusią 1902 metais. Ji leido mums pernakvoti didelėje savo troboje ir suteikė daug žinių. Atsiminė ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą vykusius įvykius.[2] Vieną rytą buvome pavaišintos pusmarškone koše, atsimenu puikų skonį ir gerą tos žemaitės širdį. Lietuvių kalbos žodyne rašoma: Išvirė košės, užpylė mirkalo – net seilės tįsta pamanius, o ką bekalbėt, kai valgai! (Tverai, Plungės r.).

Dabar, kai karantinas spaudžia Lietuvą, dauguma žmonių dirba namuose ir virtuvė yra prie rankos. Juk prie arbatos ar kavos puodelio pusryčiams galima išsivirti skanios pusmarškonės košės[3].

Menturis eksponuojamas Lietuvos liaudies buities muziejaus Žemaitijos sektoriuje Darbėnų sodybos trobos šeimyninėje patalpoje (padėtas indaujoje). Menturis padarytas XX a. pradžioje, Telšių rajone, jaunamartei košei krušti. Įgytas 1971 metais.

Vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė

[1] Prieš Pirmąjį pasaulinį karą elgeta, įėjęs į trobą pasisveikindamas sakydavo: Tegul bus pagarbintas, atsiklaupdavo prie durų ir kalbėdavo poterius.

[2] Dalis užrašytos etnografinės medžiagos atspausdinta knygoje Plateliai, Versmė, Vilnius, 1999, p. 411-428.

[3] Pusmarškonės košės receptai: Marcinkevičienė, Nijolė. Metai už stalo, 2009, p. 211 ir 240; Uginčienė, Janina. Žemaičių valgiai, Vilnius, 1977, p. 43.