Šį kartą eksponato byloje pristatome dvarų kultūros liudininką – 1913 m. pokylio rinkinį. Tai šokių knygelė, krepšelis su ir du kaspinai. Savo šeimai priklausiusius daiktus 1985 m. muziejui perdavė kaunietė operos dainininkė Teresė Chmieliauskaitė (1932–2018), įgijo muziejininkė Regina Laucienė.
Šokių knygelė arba kortelės atsirado XVIII amžiuje. Prie jų būdavo pritaisytas pieštukas, kuriuo pokylio dalyvė užrašydavo kavalieriaus vardą ir paskirdavo jam šokį. Muziejuje saugomoje popierinėje knygelėje nurodyta 10 šokių: pirmasis polonezas, o paskutinis – mazurka. Krepšelis pasiūtas iš šifono, taftos pamušalu, su siuvinėta monograma „E. M.“ Muaro kaspinai skirti ordinams, papuošalams arba gėlių puokštelėms prisegti.
T. Chmieliauskaitės senelis Aleksandras Chmielevskis (1814–1882) buvo 1830–1831 ir 1863–1864 m. sukilimų dalyvis. Pastarojo sukilimo vadovybės paskirtas Kauno gubernijos vaivada, rūpinosi ginklų pristatymu iš Belgijos ir jų sandėlio įrengimu prie Kėdainių. Jo antrajai žmonai Joanai Juškevičiūtei priklausė Boreko dvarelis Vandžiogalos (Kauno r. sav.) apylinkėse, kuriame gyvendamas po Sibiro tremties A. Chmielevskis ir mirė. Tėtis Mykolas Chmielevskis (1860–1937) – vidaus bei moterų ligų gydytojas, Kauno miesto tarybos narys.
Pokylio rinkinys šiemet eksponuojamas parodoje „Prarasto laiko beieškant: atsiminimai iš Lietuvos dvarų“, kurią galite pamatyti apsilankę muziejaus Aristavėlės dvare. Parodos kuratoriai Inga Levickaitė, Justas Rimavičius, dailininkė Lina Jonikė. Rožę iš krepinio popieriaus sukūrė Rasa Žumbakienė.
O pabaigai paskaitykime, kaip XIX a. pabaigos pokylio nuotaikas aprašė rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana apysakoje „Viktutė“
„Nėra sunkesnio jausmo, kaip jausmas ryto metą po pokylio; o man juo labiau, nes niekados negaliu užmigti, pagrįžus namo. Ir šiandien: parvažiavome 9-tą, Alenutė tuojau puolė į lovą ir tebemiega, o aš gulėjau gulėjau, bet nė sekundės neužmigau. Ausyse skamba valsai ir mazurai, akyse lakioja šokančios poros… Kišu galvą į priegalvį, dengiu ausis, merkiu akis – vis tiek: matau ir girdžiu. Apmaudas paėmė, nusibodo gulėti, ir atsikėliau. Galva sunki, akys lyg smilčių pripiltos – tai ir visa tų balių nauda!“
„Balius pasisekė: šoko apie 30 porų. Kavalierių buvo užtektinai. Tiesa, didesnė dalis – pelenai: mokiniai, studentai, trumpai sakant, žmonės, kurie nėra jokia partija. Bet šen ten blizgėjo ir kibirkštys – dvarininkai, daktarai, advokatai ir net vienas inžinierius! Tą tai jau reikia prilyginti prie meteoro, kurio spindėjimas virpina panelių širdis, o iš mamų lūpų išvilioja šypseną. Šokau daug, ir, apskritai sakant, buvo linksma. Taip malonu judėti muzikos ritmu, tačiau paskęsti šokiuose, apie viską užmiršus, aš niekados negaliu. Daugiau dar, negu šokti, įdomu man observuoti žmones: žiūrėti į jų pozas, išraišką, apsiėjimą. Nežiūriu į juos su ironija ar su piktumu, ne; gali ir jie sau observuoti mane, nepykstu už tai; žinau, kad ir aš turiu daug juokingų pusių, kaip beveik kiekvienas asmuo. Ar neįdomu žiūrėti, kaip panos akimis ir šypsojimais vilioja ir linksmina savo šokėjus; kaip mamos kreipias į „geras partijas“; kaip jaunikaičiai, sutelkę visą savo iškalbą, stengiasi šnekėti apie orą, beria komplimentus kaip iš maišo…“
Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė