Lietuvos etnografijos muziejuje saugomas perkeltas, bet dar nepastatytas XIX a. antros pusės Platelių (Kretingos r. sav.) dvaro vandens malūnas, priklausęs grafams Šuazeliams (de Choiseul-Gouffier). Jis stovėjo Santeklės viensėdyje, šalia Dvarčininkų kaimo (Imbarės sen.). 1974 m. malūną rekognoskavo ir į statomą Miestelį kelti pasiūlė ilgametis muziejininkas dr. Eligijus Juvencijus Morkūnas (1945–2023). LEM bibliotekoje-archyve yra jo parengta šios vertybės etnografinių tyrimų ir transmisijų rekonstrukcijų byla.
Pastatas buvo pastatytas Salanto ir Notės upių santakoje. Nuo Platelių dvaro jį skyrė virš 13 kilometrų. Pasakojama, kad užtvankos statybai panaudoti netoliese stovėjusios sugriautos karčiamos akmenys. Sodybą sudarė malūnas su gyvenamuoju galu, tvartas su daržine, svirnas, pašiūrė, alkierius, jauja (be krosnies) ir šulinys.
Dvarininkai malūną visą laiką nuomojo; tai pajamų šaltinis. Pateikėjai minėjo šiuos nuomininkus: Vignerį, Pocių, Girdžiūną, Kaulinskį, Medutį, Juodvaitį. Tarpukaryje malūną 15 metų nuomojo Pranciškus Karlinskas. „Per įgaliotinį mokėdavo grafui rentą“. Dr. E. J. Morkūnas 1976 m. apklausė 20 metų malūnininku dirbusį Kazį Puškorių. Santeklės malūnas aptarnavo plačią teritoriją. XX a. pradžioje artimiausi malūnai – Notėnų ir Dovainių.
Malūnas buvo medinis, apkaltas gulčiomis lentomis, su aukštu mūriniu cokoliu, kuris plane sudarė „L“ raidę. Stogas pusvalminis. Savo išvaizda priminė žemaitišką namą-trobą. Vieno jo galo išorėje pastatyti du vandens ratai girnoms, pikliui, valcams sukti ir trečias apatinio veikimo ratas, kuris suko kruopinę. Rūsyje buvo visi krumpliaračiai ir velenai, pirmajame aukšte – erdvi patalpa dviem girnų poroms, pastogėje – patalpa javams sandėliuoti. Grūdų maišus į pastogę užnešdavo per trapą, nuleistą tiesiai ant pylimo. Pastogės dalyje įrengti malūnininko gyvenamieji kambariai ir virtuvė. Viena patalpa buvo skirta laukiamajam. Viduryje stovėjo didelis žemaitiškas kaminas. Po 1926 m. didžiulio potvynio, pralaužusio užtvanką, apgadinusio pastatus ir malūną, trečiasis ratas nebuvo atstatytas. Vėliau jo transmisijos vietoje įtaisytas variklis, atlikti kiti pakeitimai. Keliant į muziejų, variklis ir transmisijos buvo išlikę.
Santeklės vandens malūną planuota pastatyti muziejaus Miestelyje, dauboje prie tvenkinio. Beje, 2024 m. pabaigoje Imbarės seniūnijoje buvo nugriauta likusi malūno užtvanka ir taip dingo paskutiniai jo pėdsakai. Darbas užtruko tik dvi su puse dienos…
Parengė Rinkinių skyriaus vedėja-vyresnioji muziejininkė eksponatų apskaitai Inga Levickaitė
Naudoti šaltiniai ir literatūra
Santeklių malūnas, tyrimai, 1976 m., surinko E. J. Morkūnas. LEM biblioteka-archyvas, b. LBM 214.
Vandens malūnas. Kretingos raj., Santekliai. Pastatų rekognoskavimas. LEM biblioteka-archyvas, b. LBM 401.
Eligijus Juvencijus Morkūnas. Lietuvos miestelių atspindys: Muziejaus miestelis. Rumšiškės, 2017 m.
Prieiga internete: https://www.pajurionaujienos.com/index.php?sid=3712&act=exp.
Prieiga internete: https://ve.lt/aktualijos/lietuva/santekles-maluno-uztvanka-nugriauta-tyliai.