Šie metai nedžiugina gausiu obuolių derliumi, tad sodininkai skuba nuskinti jau prinokusius. Naudoja šiuolaikinius skintuvus: plastikinius ar pagamintus iš metalinių strypelių, su tinkliniais ar medžiaginiais maišeliais, be koto ar su teleskopiniu kotu. Puiki proga priminti, kad ir patys galite pasigaminti obuolių skintuvą. O gal raškytùvą, raškýtuvą, raškes, čeplį, skintuką, skytuvą?
Lietuvos liaudies buities muziejaus fonduose saugomi tik du skintuvai.
Skintuvas (LBM 8611) naudotas Pagryžuvio kaime, Kelmės rajone. Vienas 31 cm ilgio, 6 cm skersmens pagaliuko galas perskeltas į 4 dalis ir, kad galai nesusiglaustų, įdėti mediniai pleištukai. Kitas įžambiai nupjautas galas buvo prikalamas prie ilgos karties. Kad pagaliukas toliau neskiltų, skėlimo vieta apvyniota virvele. Raškant išsišakojimu iš apačios būdavo apglėbiamas aukštai kabantis vaisius ir kartis pasukama į šoną.
Rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas romane „Pragiedruliai“ rašė:
Obuolys Aleksiukui ne naujiena: jis sodelio viešpats. Bet norėdamas, kad tėvelis kuo ilgiausiai su juo pabūtų, ima ploti rankelėm ir, džiaugsmu šokinėdamas, šaukti:
– Noliu, noliu, noliu!!!
Taučius stojasi. Neskubėdamas ieško skiedryne ilgos žalgos. Radęs tinkamą, perskelia laibgalį, įspraudžia vagelį, tai žnyplės. Jei įstengia iškelti aukštyn, Aleksiukas labai rimtai, it kryžių į kapus nešdamas, žingsniuoja giedodamas pirma tėvelio; jei nepakelia, žeme velka apžergęs raitas. Susidaro procesija į minkštąją obelį.
<…> Antai pačioje viršūnėje, kaip vaškas tviska pilnas dviejų jo kumštelių dydžio, akim, ne tik gomuriui mielas obuolys. Akelės smaguriu sužiba. Taučius siekia žnyplėmis ir nepasiekia.
– Eikš, sako, aš tave pakelsiu, o tu mušk virpčiu, kad tasai gražulis nukristų.
Atsisėdęs ant tėvelio peties, Aleksiukas nusitveria kartį, iškelia aukštyn, bet kad reikia suduoti, kartelė ten tekrinta, kur pati nori, numušdama keletą visiškai žalių obuoliukų.
<…> – Et, kad iš tavęs dar nieko nėr gero! Žiūrėk, kiek obuolių išgadinai, o reikiamojo nenumušei…
– Tai ką gi darysiva? – klausia vaikas jau rimtai susirūpinęs.
– Nežinau! – šaltai atsako Taučius ir siekia tabokos. O geltonasai tebetviska obelies viršūnėje, lyg meiliai tyčiodamasis stovinčiais žemėje.
Aleksiukas pradeda norėti jo nusirėkšti ne tiek pavalgyti, kiek kad įveiktų atkaklų jo pasipriešinimą. Ima neramiai dairytis aplinkui, ieškodamas geresnių priemonių.
Šit vidury kiemo, po puikiu, apskritu kaip skėtis žilvičiu, kur gražiu laiku grįžtanti iš laukų šeimyna vakarieniauja, stovi ilgas suolelis.
– Tėveli! – ūmai sušunka Aleksiukas gudragalviaudamas: – Geriau aš tamstą pakelsiu…
– Na, kelk, – vis šaltai sako Taučius, lyg tai būtų visai galimas daiktas.
Aleksiukas juokdamasis bėga kieman, verčia suolelį aukštyn kojomis ir tęsia atatupstas sodan, kaip skruzdėlė šapą. Taučius apsimeta nematąs to juokingojo vargo; pasiėmęs pirštais tabokos, dairosi po medžių viršūnes kaip žvaigždes skaitydamas.
Štai vargais negalais Aleksiukas atkeliauja lig pat obelies. Tėvelis, ant suolelio pasistojęs, viena ranka lengvai įžardo į žnyples šakelę su geltonuoju; šakelė trekš sukama, obuolys šliūkšt per lapus ir bupt po kojų, net persprogo ir sultys ištiško. Kad nebūtų Aleksiukas pasisukęs, būtų kaip tam tinginiui į pat dantis įkritęs, tik krimsk. /Vaižgantas. Pragiedruliai. V., 1989. P. 384-385./
Parengė vyresn. muziejininkė Sigita Žukauskaitė