„Jei vaišina, tai iš stiklinės.“ (Žiobiškis, Rokiškio r.)
Skiriu mielai AUKŠTAITIJAI
XVII–XIX a. alų, vandenį gerdavo iš kaušų ar kaušelių Jie buvo mediniai, skobti, dažniausiai su rankena. (1 pav.) Pateikėjai iš Aukštaitijos prisiminė, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje alų gėrė iš stiklinių. Naminis alus plačiausiai buvo vartojamas vidurio ir šiaurrytinėje Lietuvos dalyje. Alų dažniausiai darydavo iš miežių salyklo ir apynių, jis buvo gana stiprus. Pateikėjai Pakruojo apylinkėse pasakojo: Jei geras salyklas, iš centnerio nutekina apie 12 kibirų pirmalako, jei prastas salyklas apie 6–8 kibirus. Kaičia vandenį antram tekinimui. Antrininkas būna šviesesnis ir skystesnis. Užvirina vandenį dėl trečio. Tą vadina nakvosu. Vasarą skanu jo atsigerti, kaip gira. Pateikėjas, pats daręs alų, iš Joniškėlio (Pasvalio r.) prisiminė: Jei alų darant barsimės, dainų nebus. Taip pat negalima spardyti nuodėgulių, vaišėse žmonės sukels muštynes.
Stiklinės alui dažniausiai būdavo storo stiklo, su briaunomis. (2 pav.) Daugiau pirkdavo storesnių stiklinių, jos pigesnės, plonos greičiau sudūžta. Stiklinės alui dažniausiai buvo storo stiklo su rumteliais, brūkšneliais arba ligi pusės su rumteliais (Joniškėlis, Pasvalio r.).
Alaus daugiausia išgerdavo per kalendorines šventes bei šeimos vaišes. Pirmo tekinimo alų pirmalaką gerdavo per krikštynas, vestuves. Per vaišes gryčioje pastatydavo keletą stalų. Kiekvienam stalui padėdavo po ąsotį ir stiklinę. Uzbonas su stikline eina apie stalą. Prieš išgerdamas alų, svečias stalo kaimynui sako: Būk sveikas arba į sveikatą. Atsakydavo: Ačiū, prašom. Kaip sėja, taip ir eina stiklinė. Iš dešinės pradėdavo sėti (Žiobiškis, Rokiškio r.). Po Pirmojo pasaulinio karo, tarpukario antroje pusėje turtingi ūkininkai kiekvienam svečiui pastatydavo po stiklinę.
Svečius, atvykusius į vaišes, šeimininkas sutikdavo prie gryčios durų su pilna alaus stikline ir alaus ąsočiu. Pateikėjas iš Pašvitinio apylinkių (Pakruojo r.) pasakojo: Atėjus į svečius reikėjo prisirašyti, vardas, pavardė ir iš kur, trys stiklinės iš karto. Jei kas pavėluodavo į vaišes, reikėdavo išgerti ant abiejų kojų po stiklinę. Buvo laikomasi vaišių etiketo, ypač Aukštaitijoje: Jei neprašydavo gerti, tai svečiai ir neišdrįsdavo pakelti stiklinės. Labai prašymas madoje: prašom gerkit, valgykit (Linkuva, Pakruojo r.). Alaus ir ne po vieną stiklinę išgerdavo per vestuves, krikštynas. Apie tarpukario pabaigos krikštynas pasakojo pateikėja iš Staškaviečių kaimo (Pakruojo r.): Mūsų šeimoje buvo gimusios 6 mergaitės ir septintas sūnus. Jis gimė 1940 metais gruodžio mėnesį, o krikštijo 1941 metais per Tris Karalius. Namuose pakrikštijo. Iš onaro atvežė kunigą Petrą Seniulį iš Vaškų. Reikėjo brangiau užmokėti ir kunigas sutiko atvažiuoti. (Tetukas buvo Vaškų bažnyčios maršalka.) Pakrikštijo Petru, nes tetukas Petras. Svečiai sėdi už stalo. Tetukas atneša uzboną alaus. Krikštynos gryčioje. Pripylė stiklinę ir balta puta kyla. Tetukas stiklinę alaus į lubas ir sako: „Už sūnaus sveikatą”. Visi juoktis pradėjo: „Reikia, reikia”. Tetukas pripylė kitą stiklinę ir užgėrė nuo krašto kleboną. Tada visiems pripylė į stiklines ir gėrė toliau.
Daugumai to laikotarpio pateikėjų žinomas paprotys lieti naminį alų į lubas: Per atlaidus, Žolinę, kai kokie nors baliai būdavo, nugeria alų iš stiklinės ir kai nedaug lieka, pila ant lubų, sakydami: „O kad Dievas duotų, ant kitų metų vėl gertumėm tokį skanų alų. Iš svečių taip sakydavo. Kaip gaspadorius girs savo alų.“ (Užunevėžių k., Panevėžio r.).
Išgėrę po keletą stiklinių, svečiai neraginami pradėdavo dainuoti, stalai tiesiog pradėdavo ūžti nuo juoko, nuo visokiausių istorijų. Užgrojus ir seni, ir jauni visi išeidavo šokti. Tuomet stiklines ir alų palikdavo ramybėje. Kaip dabar sakytų, alus nuimdavo įtampą, kaimynų ir giminių pykčius, nesusipratimus. Pasibaigus vaišėms, svečius išlydėdavo irgi su ąsočiu ir pilna stikline alaus. Šeimininkas svečiui juokaudamas sakydavo: „Išgerk ant kelio, kad kelias nedulkėtų, kad ratai nesudžiūtų (vasarą jie sudžiūdavo), kad ratai gerai riedėtų, nesubyrėtų. Baigiantis baliui, kai visi atsisveikina, alų išgerdavo priemenėje ar lauke. Vis su tom stiklinėm.“ (Pakruojis).
Iš plono stiklo stiklinių buvo geriama arbata. (3 pav.) Kunigui kalendavojant, tik tada arbata. Kavos nebuvo mados. Mažai tos arbatos, daugiausia alus (Linkuva, Pakruojo r.). Po arbatos stikline būtinai padėdavo lėkštutę spatkelį.
Muziejaus fonduose yra nedaug stiklinių. Jos gi dūžtančios. Vos ne kiekvieno lietuvio kiemas nukentėjo nuo karo, tremčių, emigracijos. Juk reikėjo saugoti galvą, o ne stiklinę. Stiklinės brolis yra ąsotis. Bus ir apie jį parašyta.
Parengė vyresnioji muziejininkė Janina Samulionytė
Nuotraukos Rimgaudo Žaltausko