Lankytojams įžengus į muziejų, dažnas pirmiausia užsuka į nuostabią, lietuvių valstiečių senovę primenančią Dzūkijos sektoriaus Rudaminos sodybą. Joje yra gražus gyvenamasis namas-stuba, kuris į muziejų buvo perkeltas iš Lazdijų rajono, Jaseniaukos kaimo. Ši stuba, kaip ir daugelis kitų muziejuje saugomų ir lankytojams atvirų XIX–XX a. pr. pastatų, yra unikalių įvykių ir istorijų sergėtoja.
Sodybos gyvenamasis pastatas statytas 1864 m., į muziejų perkeltas 1969 m. ir 1971 m. atstatytas. Taigi, ši stuba Jaseniaukos kaime stovėjo kiek ilgiau nei šimtą metų, o per šiuos metus sodybos gyventojai matė tiek gerus, tiek blogus įvykius – keitėsi kartos, gimė ir augo vaikai, Lietuva atkūrė valstybę, vyko karai, politiniai pasikeitimai. Sodybos sienos tapo svarbios pokario įvykių liudininkės, jos regėjo ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietinį režimą, Lietuvos partizanus, jų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą.
Jaseniauskos kaimo sodybos gyventojai buvo Karaliūnų šeima. Ją sudarė tėvas Vincas Karaliūnas (1883–1959 m.), jo žmona Ona Karaliūnienė (1900–1979 m.), tarpukariu gimę vaikai Marytė, Adelė, Ona, Stasė, Jonas ir Birutė. Šeimos pagrindinis pragyvenimo šaltinis – žemdirbystė; Vincas Karaliūnas buvo paveldėjęs 8 ha žemės, vėliau, po 1922 m. žemės reformos, gavo dar 10 ha. Kitais archyviniais duomenimis jie turėjo 3 ha, o po 1922 m. gavo 6 ha žemės.
Šeima religinga, jų stubos interjerą puošė kryželis, šventųjų paveikslai, prieš valgį visi melsdavosi. Skaitant archyvinę medžiagą, Karaliūnų šeimos vaikų prisiminimus, matome Velykų šventės svarbą – kiaušinių marginimą ir ridenimą, kiaušiniavimą lankant kaimynus ir jų namus. Svarbios ir Kalėdos, minimas eglutės puošimas popieriaus karpiniais ir saldainiais. Šeimos gerbūvis padidėjo, kai Vincą Karaliūną XX a. 4 deš. pradžioje išrinko Lazdijų valsčiaus viršaičiu. Tai buvo sėkminga, tuo pačiu ir įprasta tarpukario Lietuvos laikotarpio valstiečių šeima.
Karaliūnų gyvenimą sudrumstė atėjusios negandos – sovietų okupacija, Antrasis pasaulinis karas, nacių okupacija, nekviesti, bet vėl sugrįžę ir priespaudas atnešę sovietai. Pokario įvykių liudininke ir dalyve tapo Adelė Karaliūnaitė, gimusi 1927 m. Ji, kaip ir įprasta tam laikmečiui, nuo mažumės sunkiai dirbo, prisidėjo tiek prie savo šeimos, tiek prie giminės ūkių darbų. Dar būdama maža Rudaminos miestelyje dirbo aukle, namų prižiūrėtoja, dvylikos metų tapo savarankiškai dirbančia siuvėja. Adelė Jaseniaukos kaime gyveno iki 1950 m., tada ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kauną. Įtemptu pokario laikotarpiu Karaliūnų šeima, įskaitant ir Adelę, prisidėjo prie Lietuvos partizanų rėmimo. Karaliūnai, kaip ir tūkstančiai kitų mūsų krašto gyventojų, rėmė partizanus maistu, drabužiais, prieglobsčiu.
Adelė prisimena: „Tėviškė buvo prie pat Trakiškių miško, prasidėjus partizaniniam judėjimui, dažnai užklysdavo Lietuvos partizanai, prašydavo leisti pernakvoti klojime ant šieno. Jų ateidavo po penkis, septynis. Gerai jau nepamenu kuriais metais, per Užgavėnes, mūsų Jaseniaukos kaime nakvojo net 42 partizanai, išsiskirstė grupelėmis pas visus kaimynus, pas mus nakvojo dvylika. Atvežė pusė maišo šviežios žuvies ir paprašė, kad mama iškeptų. Mama žuvį iškepė ir dar išvirė jiems pieniškos kruopų sriubos. Aš tuomet su dviem seserimis Maryte ir Ona buvome Bulakavo dvare šokiuose ir kai grįžom namo, pamatėm prie mūsų trobelės durų stovintį vyrą su automatu. Jis paklausė, – ar savos? Mes išsigandusios nieko neatsakėm ir sprukom į trobą. Mama, sėdėdama ant lovos kalbėjo rožančių, tėvas gulėjo ant liupto[1], o pasieniuose ant uslanų[2] tamsoje, nedegant žibalinei lempai, sėdėjo partizanai ir valė savo ginklus. Mama mums liepė eiti į kamarą gultis. Tąkart buvo nematyti partizanai, ne tie, kur užklysdavo anksčiau.“
Labai svarbiu istoriniu šaltiniu tapo buvusios muziejaus darbuotojos Laimos Praškevičienės 2001 m. surinkta medžiaga apie Lazdijų rajono Rudaminos partizanus. Ji interviu metodu apklausė įvairius to krašto gyventojus, menančius pokario laikotarpį. Klausinėjo ir Adelės Karaliūnaitės brolį Joną Karaliūną, kuris, kaip ir sesuo, gyveno Jaseniaukos kaimo sodyboje. J. Karaliūnas buvo partizanų ryšininkas, slapyvardžiu Kadugys, todėl naudingos informacijos turėjo daug. Jo ir Adelės pasakojimai papildė vienas kitą, suteikė išsamesnį partizanų veiklos Rudaminos apylinkėse vaizdą.
1928 m. Jaseniaukos kaime gimęs Jonas Karaliūnas prisiminė po Kalniškės mūšio[3] į miškus, esančius netoli jo namų, atvykusius partizanus. Iš tiesų, tada Lietuvos miškai ir sodybos buvo pilnos ginkluotų rezistentų ir juos palaikančių žmonių, kurie vylėsi vėl išvysti laisvą šalį. Pats J. Karaliūnas kartu su draugu 1945 m. arba 1946 m. vasario 16 d. niekieno neraginti iškėlė Lietuvos trispalvę kaimo kryžkelėje. Greitai abu įsitraukė į partizanų gretas, vykdė jiems pavestas užduotis. J. Karaliūnas-Kadugys, būdamas ryšininku, 1948 m. buvo apdovanotas pagyrimo raštu, kurį pasirašė Dainavos apygardos vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Apdovanojimą perdavė Šarūno rinktinės, Mindaugo tėvūnijos vadas Bronius Šalaševičius-Žilvitis.
J. Karaliūnas prisiminė įvykius, apie kuriuos pasakojo ir Adelė. Tai 1947 m. Užgavėnės, kuomet Jaseniaukos kaime nakvojo 42 partizanai. 12 partizanų, tarp kurių buvo ir Adolfas Ramanauskas-Vanagas, apsistojo Karaliūnų sodyboje. Dainavos apygardos vadas, įprastai veikęs Merkinės ir Varėnos apylinkėse, atvyko su užduotimi – inspektuoti Rudaminos krašto rezistentus. A. Ramanauskas vilkėjo karininko uniformą. Jis ir atvykę partizanai laikėsi drausmės, nevartojo alkoholinių gėrimų. Apsipratę su sodybos aplinka, virė žuvienę, nakvojo ant suolų ir šieno. J. Karaliūnas su A. Ramanausku apsikeitė ginklais – Kadugys Vanagui davė savo vokišką pistoletą, o Vanagas Kadugiui – rusišką pistoletą TT.
[1] Šildoma krosnies dalis, skirta gulėti
[2] Suolų
[3] Vienas didžiausių Lietuvos partizaninio karo mūšių, vykęs 1945-05-16
Karaliūnų šeimos stuba A. Ramanausko-Vanago vizitui pasirinkta neatsitiktiniai, nes joje po pečiumi buvo bunkeris. Slėptuvę įrenginėjo partizanai apie 1945 m. Į pagalbą atėjo ir J. Karaliūnas. Darbai truko apie tris savaites. Šviečiant žibalinei lempai, buvo kasama vakarais, slepiantis nuo pašalinių akių. Kasimui naudoti trys įrankiai – kirtiklis, kastuvas ir metalinė vonelė, kuria išnešdavo žemes. Bunkerio aukštis buvo apie 1,80 m, ilgis 2,50 m, plotis apie 2 m. Grindys – žemė ir molis, lubos – mediniai rąstai, po kuriais pečiaus apačia, sienos – molinės. Patekimas į slėptuvę buvo per 70 cm pločio ir 50 cm aukščio, šiek tiek siaurėjančią angą. Ją iš bunkerio vidaus užkišdavo stora vientiso medžio lenta. Iš išorės anga buvo slepiama šeimai į krūvą sumetus batus, klumpes ar malkas. Patogesniam įlipimui ir išlipimui bunkerio apačioje buvo padėta 40 cm aukščio kulbė[1]. Viduje du gultai; vienas padarytas iš žemių, kitas – iš medienos.
Jaseniaukos kaimo stubos bunkeris pasitarnavo per 1947 m. Kūčias, kai jame nuo stribų slėpėsi 7 partizanai. 1948 m. žiemą, mėnesį laiko, šautines žaizdas čia gydėsi rezistentas Gediminas Surdokas-Vairas. Bunkeris naudotas 1945–1950 m. Per šį laikotarpį įvairiais metų laikais slėptuvė globojo ne vieną partizaną. J. Karaliūno teigimu, bunkerį partizanai naudojo pasislėpti kelioms valandoms. Vėliau jie išlysdavo ir miegodavo ant stuboje esančių suolų ar tėvo atnešto šieno. Bunkerio viduje, slepiantis ilgesnį laiką, tuštinimuisi buvo naudojamas metalinis kibiras, ant gulto buvo patiestas pelais prikištas čiužinys, pasišvietimui naudota karbido lempa. Vėliau, 1950 m. krašte nuslopinus partizanų veiklą, bunkeryje Karaliūnų šeima laikė bulves. 1969 m. stubą perkėlus į muziejų, buvusio namo vietoje liko tik laukas su nedidele duobe.
[1] Nupjautas rąsto gabalas
Grįžkime prie Adelės Karaliūnaitės prisiminimų apie pokario metus. Kaip minėjome anksčiau, ji nuo dvylikos metų savarankiškai dirbo siuvėja, tad šis amatas pasitarnavo ir Lietuvos partizanų veiklai. Adelė prisimena: „1944-1950 m. siuvau partizanams kombinezonus. Partizanas „Žilvitis“[1] atnešė dvi baltas paklodes, iš kurių pasiuvau jam kombinezoną, jog žiemą taptų nematomi, nesiskirtų nuo sniego. Paskui nešė ir nešė kiti, siūdavau naktimis, nekūrenamoje kamaroje, prie žibalinės lempos, bijojau, kad kas neužeitų, neužkluptų. Tėvai liepė niekam nepasakoti. Nebeatmenu kiek pasiuvau, bet per Juozapo atlaidus, Rudaminoj, kovo 19 d., partizanai su baltais kombinezonais mus visus uždarė bažnyčioje, sėdo į žmonių roges ir patraukė vieškeliu į Mikniškių kaimą, kur iššaudė stribus, bet patys nė vienas nenukentėjo. Kai atvarė roges ir arklius grąžinti žmonėms, tuomet pamačiau, kad visi buvo su mano siūtais kombinezonais, pažinau iš savo siuvimo stiliaus.“ Galime sakyti, kad Jaseniaukos kaimo sodybos stubos kamaraitė tapo partizanų siuvykla, kuri kovotojus aprūpino specialia apranga.
[1] Šarūno rinktinės, Mindaugo tėvūnijos vadas Bronius Šalaševičius
Labai dėkojame Adelei Karaliūnaitei-Križenauskienei, kuri kasmet lanko Lietuvos etnografijos muziejuje saugomą jos gimtinės gyvenamąjį namą-stubą. A. Karaliūnaitė pateikė daug naudingos informacijos, kuri papildė Rudaminos sodybos ekspozicijos istoriją. Už talkininkavimą dėkojame Adelės dukrai Violetai Karmalavičienei. Esame dėkingi buvusiems ir esamiems muziejaus darbuotojams – Laimai Praškevičienei, dr. Nijolei Andrejevienei bei kitiems muziejininkams už atliktus istorinius tyrimus ir sukauptą archyvinę medžiagą. Visa tai leido papildyti muziejaus ekspozicijų istorinį turinį. Rudaminos sodybos stubos sienos matė pokario įvykius ir įvairius partizanų veiklos epizodus – bunkerio įrengimą po krosnimi, karinės aprangos – baltų kombinezonų – siuvimo darbus, ginkluotųjų rezistentų rėmimą. Pats svarbiausias įvykis, kurį liudija stuba, yra vieno iš pagrindinių Lietuvos 1944–1953 m. ginkluotojo pasipriešinimo okupaciniam režimui vadų Adolfo Ramanausko-Vanago apsilankymas.
Aš užaugau tarp pievų ir gojų
Aš užaugau tarp pievų ir gojų,
Tarp pušelių beržų ošime,
Lietuvos ta dalis mylimoji –
Mano brangi Dzūkija.
Lietuvoj augo žaliosios rūtos,
Lietuvoj siūbavo klevai,
Lietuvoj augo kvepiančios liepos
Savo giesmę lakštutė čiulbėj.
Bet, kai Lietuvą užgrobė priešai,
Nebeliko lakštučių dainos,
Visi broliai išėjo į mišką
Lietuvos iš vergijos vaduot.
Narsiai kovėsi broliai ir sesės
Už Tėvynės gimtuosius laukus
Ir jiems niekas tada nepasakė,
Kad visi už Tėvynę jie žus.
Bėgo metai, taip greitai skubėjo,
Istorija paskendo praeity,
Tik broliai žuvę už Tėvynę
Pasiliks amžiams mūs širdy.
Adelė Karaliūnaitė-Križenauskienė
Naudota literatūra, istoriniai šaltiniai:
Adelė Karaliūnaitė-Križenauskienė. Nepadainuotos dainos, 2023, p. 1–2.
Apie partizanus. Rumšiškės, 2001 m. Parengė Laima Praškevičienė. LEM archyvas, B10907.
Etnografinė medžiaga. Onos ir Jono Karaliūnų šeima iš Lazdijų raj. Jesiniaukos km. XX a. 3-5 dešimtmečiuose. Rumšiškės, 2001 m. Parengė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė. LEM archyvas, B10977.
Dzūkiška mažažemio valstiečio pirkia. 1969 m. Parengė S. Daunys, P. Valaika, V. Lamauskaitė, V. Lekavičius. LEM archyvas, B258.
Parengė vyresnysis muziejininkas Ramūnas Bučas