Senajame Lietuvos kaime, pavasarį, piemenukai sukdavo švilpukus iš medžio šakelių. Laukdavo pirmojo griaustinio, nes manydavo, kad tuomet atšoka medžio žievė. Juos darydavo iš karklo, gluosnio, alksnio, uosio, lazdyno, šermukšnio ir kitų medžių šakelių, kuriuose išsukdavo, išdegindavo arba išgręždavo medžio šerdį.

Švilpukas iš pušies ūglio. Rimgaudo Žaltausko nuotrauka

Dzūkijoje dažniau negu kitur švilpuką padarydavo iš vienų metų pušies ūglio. Juos vadino švirkšliais. Muziejaus rinkinyje saugomi du švilpukai, kuriuos iš pušies išsuko Jonas Gaidys (g. 1925), gyvenęs Musteikos kaime (Varėnos r. sav.). Jis mums ir parodė, kaip tai darydavo.

Miške pasirinkdavo jaunos (5–6 metų) pušelės priešpaskutinių metų ūglį, jos viršūnę nupjaudavo, o ūglio galą apipjaudavo iki šerdies. Vieni piemenukai medžio šerdį sukdavo ant medelio, kiti – ūglį nupjaudavo. Tai darydavo du piemenukai. Kai medžio šerdį sukdavo ant medelio, vienas piemenukas laikydavo ūglio galą, o kitas abiem rankom sukdavo jo šerdį, eidamas ratu aplink pušelę. Jeigu ūglį nupjaudavo, tuomet vienas jį laikydavo, o kitas sukdavo šerdį. Dažnai šerdis besukant nulūždavo, tuomet ieškodavo kitos tinkamos pušelės. Jeigu medžio šerdį išsukdavo su mediena, padarydavo žievinį, jeigu medienos likdavo – medinį vamzdelį, nuo kurio nulupdavo žievę. Vamzdelio gale padarydavo pūtimo skylutę ir į ją įstatydavo medinį kaištį, kurį nupjaudavo nuo išsuktos šerdies, jo viršuje išpjaudavo puslankio formos garso skylutę, o gale įstatydavo medinį kaištuką. Pūsdami į vamzdelį orą, sukeldavo vieną pratisą garsą, kurio ilgį reguliuodavo traukydami kaištuką.

Piemenukai suka švilpukus. Nuotrauka iš žurnalo „Naujas žodis“ 1931, Nr. 9, p. 1

Pušiniai švilpukai pridarydavo daug žalos miškui, nes likusi be viršūnės pušelė nudžiūdavo, todėl girininkai vaikus bardavo. Piemenukai švirkšlius sukdavo tol, kol ganė gyvulius. Tai buvo jų pramogų, muzikinis ir signalinis instrumentas, kai reikdavo bandą ginti, surasti miške pasiklydusią karvę ar tarpusavyje susisiekti. Simonas Daukantas rašydamas apie švilpukus juos vadino jaunuomenės linksmybės įrankiais, kuriais jie „ožaičius ir ėraičius po laukus ganydami tancino“. Paprastą, ne pušinį švilpuką ir šiandien nesunku patiems vaikams pavasarį pasidaryti.

Vyr. muziejininkė Nijolė Pliuraitė Andrejevienė