Apkabina bei šildo mus rūbas – marškiniai, kurie arčiausiai kūno. Jie Lietuvoje mus lydėjo visais svarbiausiais žmogaus gyvenimo virsmų momentais: gimstant, vestuvių metu ir sutinkant Amžinybę. Krikšto marškinėliai buvo saugomi visą gyvenimą; kartais vaikinai juos pasiimdavo į karą, kad apsaugotų nuo kulkų. Jungtuvių marškiniai buvo pagrindinė nuotakos dovana būsimam vyrui. Tai apdainuoja ir Kalėdų-Advento laiko liaudies daina „Oi kieno dvari, leliumoj“:
Oi kieno dvari, leliumoj,
Ugnelė žibėjo, leliumoj,
Staknių dvari, leliumoj,
Ugnelė žibėjo, leliumoj,
O kų tį darė, leliumoj,
Jauna mergelė, leliumoj,
Marškinėlius siuvė, leliumoj,
In bernelį nešė, leliumoj…
Net ir tada, kai tapo apatiniu drabužiu, jungtuvių marškiniai savo reikšmės nenustojo. Jie buvo saugomi visą gyvenimą, su jais palaidodavo.
Šis eksponatas – balti vestuviniai marškiniai, pasiūti apie 1900 metus. Balintos drobės, tunikinio sukirpimo. Tai seniausias žinomas marškinių sukirpimas, taip pavadintas tekstilės tyrinėtojų pagal Senovės Romoje vilkėto apatinio drabužio pavadinimą. Marškiniai puošnūs, sudėtingesnio pasiuvimo, su stoneliu (perpete). Prie stonelio krašto ties krūtine ir nugaroje prisiūtas audinys smulkiai suklostuotas, parauktas. Rankovės ilgos, plačios, gausiai rauktos, pažastyse rankos laisvumui įsiūti stačiakampiai, kurie vadinami pažastėliais. Marškiniai be apykaklės, kaklo iškirptė apsiūta plona balta nėrinių juostele. Antis (krūtinės prakirpimas) su paplatintu antsiuvu, gale užtvirtinimui užsiūta bamba (stačiakampė audinio detalė). Antsiuvas puoštas gėlių motyvo adinukės kiauraraščiu ir lygiojo dygsnio siuvinėjimu. Siuvinėjimas labai dailus, smulkus. Rankoves užbaigia gėlių motyvo adinukės ir lygiuoju dygsniu siuvinėti rankogaliai. Marškiniai iš Dzūkijos, Lynežerio kaimo.
Šie marškiniai yra brangus mūsų promočiučių ir močiučių palikimas. Balti, nuostabaus, kruopštaus darbo, yra kaip relikvija, primenanti, kad iš pirmo žvilgsnio paprastuose dalykuose turime galią saugoti tautos savastį ir gyvybingumą.
Naudota literatūra:
„Savi marškiniai arčiau kūno“. Sudarytojos: E. Nenartavičiūtė, R, Noreikytė, D. Tomkuvienė, A. Vandytė
Parengė vyresnioji muziejininkė Daiva Zubrienė