„Nebus alkanas piemuo, pilną vagonę pridėjau.“
Dėžutė varškei, sumaišytai su sviestu, įsidėti vagonė, kuburka, škutulėla. Dėžutės būdavo medinės, skobtos arba tekintos, su dangteliais, tiesiais šonais. Eidami ganyti vagonę pasiimdavo piemenys, taip pat nešdavosi einant dirbti į laukus ar vykstant į kelionę. Kai nebenaudojo maistui, vyrai į dėžutę supildavo taboką, moterys susidėdavo siūlus ar kitus smulkius daiktus. Raguvos apylinkėse etnologei Janinai Samulionytei pateikėjai apie dėžutės naudojimą pasakojo taip: „Karves ganant įsidėdavo kuburką. Sumaišo varškę su sviestu, sudeda į kuburką, juodos duonos indeda į terbą ir eina ganyti“. „Į škutulėlą įdėdavo piemenims pietus: varškės ir truputį sviesto. Buvo didesnių, tada vadino škutula. Dabar škutulėlėje laiko pipirus“.[1]
Po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918) šie indeliai naudoti rečiau: „Išsikėlę į vienkiemius, rišo gyvulius, nebeganė, todėl ir nebereikėjo kuburkų“.[2] Po Antrojo pasaulinio karo jų nebenaudojo.
Lietuvos etnografijos muziejuje saugojama dėžutė apskrita, su užvožiamu dangteliu. Aukštis – 10 cm, skersmuo – 15 cm. Pagaminta XX a. pr. Šonai statmeni dugnui, sujungti dvejomis žąsies plunksnų stiebelių siūlėmis. Naudota Kirdonių kaime, Biržų rajone.
Parengė Parodų ir ekspozicijų skyriaus vedėja Renata Banienė.
[1] Samulionytė, Janina. Valgiai, stalo indai ir įrankiai. Lietuvos valsčiai. Raguva. Vilnius: Versmė, 2001, p. 676.
[2] Ten pat, p. 677.