Seniausias žaislinis namas mergaičių žaidimams su lėlėmis buvo pagamintas Vokietijoje XVI amžiuje. Keletą šimtmečių juos pagal užsakymą turtingų miestiečių šeimoms gamino individualūs meistrai. Karkasinės konstrukcijos žaisliniame name buvo sukariamas kambarių interjeras su miniatiūriniais daiktų, žmonių ir gyvūnų modeliais, kurie buvo gaminami iš brangių medžiagų kaip ir tikri daiktai. Tokie lėlių namai buvo branginami ir vertinami kaip meno kūriniai. XIX a. pab. – XX a. pr. žaislinius namus iš paprastesnių medžiagų masiškai gamino žaislų dirbtuvės Vokietijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Amerikoje, iš kur jie buvo eksportuojami į kitus Europos kraštus ir tapo plačiau prieinami.
Liaudies buities muziejaus žaislų rinkinyje saugomi trys lietuviški žaisliniai namai, kuriuos XX a. ketvirtame dešimtmetyje sukūrė Panevėžyje gyvenęs žaislų meistras Klemensas Misiūnas (1885-1970). Mediniai žaislinių namų modeliai su judančiomis konstrukcijomis sukalti iš lentučių ir faneros. Du iš jų – vienaukščiai su kaminu, pakeliamu dvišlaičiu stogu, palėpe, gonkelėmis, įstiklintais langais, varstomomis durimis. Tokiuose namuose (pagal kurių pavyzdį meistras ir kurdavo miniatiūras) dažniausiai ir gyveno Lietuvos miestelių gyventojai, todėl K. Misiūnui jie buvo gerai pažįstami (nuotraukose žemiau). Namelio viduje – viena patalpa su grindimis skirta lėlių kambariui įrengti. Namelis nudažytas, papuoštas drožinėtais ornamentais.
Kitas namo modelis – dvišlaitis, trijų aukštų su palėpėmis, stogo terasa, balkonais, prieangiu su arkiniais langais, panašus į vasarnamį, kokius tuo metu buvo galima pamatyti prie jūros. Šiame name pakeliami visi trys aukštai, kuriuose įrengtos patalpos lėlių kambariui. Žaislinis namo modelis nudažytas, gausiai puoštas drožinėtais ornamentais (nuotraukose žemiau).
Tad K. Misiūnas mergaičių žaidimams su lėlėmis kūrė namų modelius su judančiomis konstrukcijomis, kuriuose mergaitės turi pačios įrengti kambarį savo lėlei. Toks žaislinis namas buvo skirtas žaidimui, kuris skatino kūrybingumą, lavino praktinius namų tvarkymo įgūdžius.
Kas paskatino K. Misiūną kurti žaislus ir žaislinius namus? Apie tai papasakojo žaislus išsaugojusios meistro dukros Klementina Misiūnaitė (g.1914) ir Ksavera Slavinskienė (g.1922). Misiūnas gimė valstiečio šeimoje Juodupės k. (Šeduvos valsčiuje). Skaityti išmokė mama, daraktorė. kuri mokė skaityti ir kitus kaimo vaikus. Lankė pradinę mokyklą. Būdamas paaugliu pradėjo mokytis siūti pas keliaujantį siuvėją .Vėliau išvyko į Mintaują (Jelgava) kur mokėsi siūti garsių to meto siuvėjų siuvyklose. Gerai pažino didžiuosius Latvijos miestus, lankėsi Jūrmaloje. Tikriausiai vieną ten matytą vasarnamį ir įamžino trijų aukštų žaislinis namas. Grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Šeduvoje, sukūrė šeimą, įsteigė savo siuvyklą, šeimoje gimė trys dukros, tačiau netikėta liga privertė pakeisti gyvenimo būdą. Būdamas 29 metų K. Misiūnas apako. Negalėdamas nei siūti, nei dirbti žemės, kad galėtų išlaikyti šeimą nusprendė gaminti ir parduoti medinius žaislus.
Apie 1930 metus K. Misiūnas su šeima apsigyveno Panevėžyje, kur kūrė savus medinių žaislų pavyzdžius. Berniukams buvo skirti malūnėliai su judančiais žmogeliukais, kurie „dirbo“ traukant virvutę arba slankiojančius pagaliukus, gimnastus „balvonus“, besivartančius ant slankiojančių virvučių traukant rankenėles, galvosūkius „keimerius“, sudedamus iš šešių dailiai išdrožinėtų pagaliukų. Mergaitėms buvo skirti žaisliniai namai žaidimams su lėlėmis. Visi žaislai buvo papuošti drožyba, paukštelių figūrėlėmis. Tik juos, dėl negalios, pasitarusi dėl spalvų, nudažydavo meistro žmona.
Kai padarydavo tam tikrą kiekį medinių žaislų, K. Misiūnas juos parduodavo vaikščiodamas gatvėmis, lydimas aštuonmetės dukrelės Ksaveros, užeidavo pas turtingiau gyvenančius žmones, pasiūlydavo juos pirkti. Dukra žaislus parodydavo, paimdavo pinigus. Ksavera Slavinskienė jau neprisiminė, kiek kainuodavo žaisliniai nameliai, bet manė kad ne daugiau 10 litų. Parduoti žaislus veždavo ir į Kauną, Šiaulius, kitus didesnius miestelius, kur gyvendavo tol, kol visus parduodavo. Apie 1936 metus K. Misiūno šeima apsigyveno Kaune. Tuomet meistras žaislus droždavo tik savo malonumui ir dovanoms. Išlikusį K. Misiūno žaislų rinkinį mūsų muziejui 2005 metais padovanojo meistro anūkas, dailininkas, tapytojas Vilius-Ksaveras Slavinskas.
Straipsnį parengė muziejininkė Nijolė Pliuraitė-Andrejevienė
Literatūra: N. Pliuraitė-Andrejevienė. Lietuviškų žaislų kūrėjas Klemensas Misiūnas. Etnografija. T.1, 2001. – Psl. 56-63