Žeberklas – smeigiamasis žūklės įrankis žuvims badyti. Juo žuvys buvo žvejojamos dieną ir naktį, brendant ar plaukiant valtimis. Žeberklas būdavo laikomas įkištas į vandenį ir į priartėjusią žuvį smeigiamas skersai staigiu judesiu. Nepataikius nusmeigti, daug žuvų būdavo sužalojama, todėl XIX a. pabaigoje žūklė žeberklais buvo uždrausta.

Balandžio mėnesį apsemiamose lankose badydavo neršiančias lydekas, iš valties naktimis ežeruose – lydekas ir lynus. Rudenį nevėjuotomis naktimis ežerų nendrynuose ir upių pakraščiuose žeberklais žvejodavo lydekas, šapalus, ūsorius, kuojas. Pasišviesdavo į vielinį krepšelį sudėtais pušiniais ar egliniais smalėkais1, žibintais su žvakėmis ir kt.

Žeberklas „perstikė“ (LBM 2949) muziejaus rinkinį papildė 1969 m. Jį padovanojo Barzdžių Medsėdžių kaimo (Kretingos r. sav.) gyventojas. Įdomu, kad iš penkiolikos muziejaus rinkinyje saugomų žeberklų net devyni įgyti Žemaitijoje.

Medinis žeberklo kotas – 161 cm ilgio, 1,5–2,2 cm skersmens. Plonajame jo gale padaryta užkarta virvei užnerti. Metalinėje galvoje įstatyti aštuoni apvalūs, iš storos vielos padaryti dantys. Apie 9 cm ilgio dantys gale turi užbarzdas, kad nudurta žuvis nenusimautų.

Apie žeberklus ir žvejybą jais galima paskaityti kraštotyros žurnale „Gimtasai kraštas“, kurį 1935–1943 metais leido Šiaulių kraštotyros draugija ir „Aušros“ muziejus.

Liaudis skiria „laimingus“ ir „nelaimingus“ žeberklus. N e l a i m i n g i  žeberklai pasitaiko išimtinai pas neprityrusius žvejus, tuo tarpu kaip prityrę ir su „nelaimingais“ žeberklais atsiekia gerų rezultatų.

Jeigu šios žvejybos šakos naujokas pirmą kartą paims į rankas žeberklus ir nueis žvejoti, jis tikriausiai grįš namo tuščiomis rankomis – nusivylęs. Šios rūšies žvejyba yra sunkus darbas – reikalingas stipraus organizmo ir prityrimo.

Prityręs žvejys eina žvejoti kuo anksčiausiai, kol žuvis kitų žvejų dar ne išbaidyta nuo krantų arba neršyklų, niekas eidamas netriukšmauja, nesikarščiuoja žuvį pamatęs, tuo pačiu parenka geriausią poziciją ir momentą žuvį durti, skaitosi su šviesos spindulių vandenyje nukrypimu nuo savo tiesaus kelio, be to dažniausiai būna susigyvenęs su savo žeberklais – prie jų pripratęs.

Kaip žinoma, žmogus mato vandenyje daiktus, kartu ir žuvis, ne toje vietoje kur jie iš tikrųjų yra. Jeigu žuvis stovi šonu, – ją matome siauresne, jeigu išilgai – ilgesne, be to žuvį ir kitus daiktus matome visada toliau jos tikros padėties. Ši savybė kartais suklaidina naujokus. Prityrę žvejai išvengia šios savybės visai paprastai. Jie laukia momento, kada neatsargi arba neršto apakinta žuvis prie jo prisiartina, arba duoda galimybės žvejui prie jos prisiartinti ir jeigu vandens sėklu (patvinusios pievos) tai nuleidžia žeberklus galimai arčiau vandens paviršiaus ir žuvies ir tada staigiu trumpu smūgiu ją duria. Žuvis nuduriama dažniausiai be didelio triukšmo. Jeigu žuvis plaukia ar stovi giliai vandeny (ežere, upėje), tai žeberklai kišami vandeniu ir laukiama žuvies prisiartinimo (dažniausiai neršto metu). Žuvis duriama tokioj žeberklų padėty be mažiausio triukšmo, kas įgalina čia pat neužilgo sulaukti ir daugiau grobio. <…>

Kadangi į žvejų kirčius žeberklais žuvys tuojau reaguoja – bėga, tai žvejai bado žuvį taikydami žeberklus ties galva. Žuvis supėja tiek pasistūmėti, kad žeberklai pataiko per žuvies kūno vidurį.2

Upėse šiuo būdu žuvaujant, žuvautojas paprastai eina krantu, laikydamas paruoštą durimui žeberklą ir ieško „seklumų“, tai yra, gilių ir ramių vietų upių užutekiuose bei vingiuose ir dažniau kur nors prie krūmų, kur upės krantai bei kraštai apaugę karklais ar kitais krūmokšniais ir vandeny mirksta tų krūmų šaknys. Mat, tokiose vietose mėgsta slėptis bei gyventi žuvys, ypač lydekos (lydžiai). Žuvaujama saulėtą dieną, kada gerai matosi saulės apšviestas upės dugnas. Lydžiai mėgstą „gulėti“ vandeny bei stovėti. Radus tokį lydį, atsargiai prisėlinama kiek galima arčiau, nutaikomas žeberklas ir ūmai duriama nugaron skersai. Tuo būdu žuvaujant, nepagaunama daug žuvies, bet už tat ne retai galima pagaut net labai stambių lydžių, sveriančių net vieną-kitą kilogramą. Dabar šis žuvavimo būdas jau nyksta; jei žuvaujama, tai daugiau paties malonumo dėliai šventadieniais, turint laisvesnio laiko.3

Dabar žeberklas mums asocijuojasi tik su brakonieriais. Šis įrankis išnyko ir tapo muziejine vertybe, bet, gaila, dingo ir žodžiai – perstekė, perstikė, perštekė, žeberkla, žeberklai, žeberklė, žeberklės, žebirklas, žiberkla, žiberklai, žiberklas, žiberklės, žibirklas, žiuberklas, žiuberkulas, žuberklas, žubirklas, žuverkla, žuverklas. Žeberklo dantys dar buvo vadinami iešmeliais, nagais, pirštais, ražais, virbalais, dantų galai – akotu, ausyte, dantuku, barzdele, barzdike, barzdžike, barzdžiuke, užbarzdžiu, užbarzdike, užbarzdėliu, užkartu, ūsukais.

 

Parengė vyresnioji muziejininkė Sigita Žukauskaitė

 

 

1Smalėkas – smalinga skala, šakalys

2 Ščesnulevičius K. Žvejyba žeberklomis, Gimtasai kraštas, 1937, Nr. 1, p. 30–31.

3 Vitauskas A. Žvejyba Padubysio valsčiuje, Gimtasai kraštas, 1939, Nr. 2–3, p. 561–562.