Gandro grįžimo diena, kovo 25-oji, vadinama Gandrinėmis, Blovėščiumi, Zviestavonėmis, Lietuvoje švenčiama nuo seno. Ta proga žmonės namie ruošdavo vaišes, gamindavo šventei skirtus valgius, eidavo vieni pas kitus į svečius, organizuodavo įvairiausius žaidimus ir keldavo gandralizdžius.
Anot prof. Tado Ivanausko, tarp žmogaus ir gandro senajame kaime buvo sudaroma lyg nerašyta sutartis: parskridęs iš pietų raudonsnapis sodyboje rasdavo ženklą, kuris jam bylodavo, kad čia yra laukiamas ir gali įsikurti. Šis ženklas – senas vežimo ratas ar akėčios, įkeltos į medį arba ant stogo.
Sakydavo, kad gandrai įsikuria tik pas gerus žmones. Jeigu ištiks bėda ar ieškosi nakvynės, pirmiausia eik į tą sodybą, kurioje pamatysi gandralizdį. Etnografas Ignas Končius „Žemaičio šnekose“ teigia: „Laimingos sodybos, kur gandrai peri. Geri sodybų savininkai. Blogų savininkų sodybose gandrai vengia perėti. Nežinodamas apylinkės žmonių ir norėdamas nakvynei pasiprašyti, prašykis, kur gandrai peri, – nenuskriaus tavęs.“
Gandralizdžio pagrindą sukaldavo iš medinių karčių, kartais keldavo ir senas akėčias arba seną vežimo ratą. Akėčias įtaisydavo ant kluono stogo ir sakydavo, kad tam ūkininkui labai gerai derės javai ir aruodai bus pilni. O jeigu jis ruošdavosi į kelionę, tai įkeldavo vežimo ratą.
Vyriausiosios kartos muziejininkai, jo kūrėjai, dar mena, kaip buvusio Pievelių kaimo vietoje, kur įkurdintas ekspozicinis gatvinis aukštaičių kaimas, išlakios liepos viršūnėje (dabar Gyvakarų sodybos teritorijoje) puikavosi gandralizdis, į kurį kasmet net ir atidarius lankytojams muziejų, sugrįždavo kleketuojanti raudonkojų-raudonsnapių pora. Dabar gandrai įsikūrę kitoje muziejaus vietoje. Ar žinote, kur?
Susiburkime į Gandrines kovo 30 d., sekmadienį, 13 val. Mičiūnų sodyboje, Aukštaitijoje! Renginys ir muziejaus lankymas – nemokamas! Atrasime gandro namus, patikrinsime, ar jau grįžo šeimininkas, ir tradiciškai atšvęsime Gandrines. Starkausim, bandeles kepsim ir ragausim, žaisim, šoksim, dainuosim ir net kai ką meistrausim, o jei smagiai dalyvaudami užsibūsim – ir pavakarių gausim!
Renginio tikslas – tradiciją perpinti su nūdienai ypač svarbia gamtosauga. Gandras nacionaliniu paukščiu išrinktas palyginti neseniai. 1960-ųjų gegužę Japonijos sostinėje Tokijuje vykusios XII tarptautinės paukščių apsaugos tarybos (dabar – BirdLife International) konferencijoje buvo priimtas nutarimas pasiūlyti, kad kiekviena šalis išsirinktų nacionalinį paukštį ir naudotų jį gamtos apsaugai populiarinti. Lietuva pasirinko gandrą, remdamasi tradiciniu požiūriu į jį, kaip į mylimą ir globojamą paukštį, kuriam liaudies kalendoriuje net buvo skirta speciali šventė. Mūsų protėviai, greičiausiai net negirdėję žodžio „ekologija“, gyvendami darnoje su gamta, savaime ją saugojo.
Nuo 2017 m. muziejuje tęsdami Gandrinių tradiciją, šiemet didesnį dėmesį skirsime dabarties gamtosaugos rūpesčiams: gaminsime apsaugas paukštukams, kad jie nežūtų atsitrenkdami į stiklus, o kalbėdami apie baltojo gandro giminaitį – juodąjį – prisiminsime, ką kiekvienas galime padaryti, kad ne tik šis, bet ir daugiau nykstančių paukščių išsaugotų prieglobstį.
Priežastys džiaugtis gandrų kaimynyste patvirtinamos ir šiuolaikinio mokslo. Gandras vadinamas bioindikatoriumi: ten, kur gyvena gandrai, saugu gyventi ir žmogui. Peršasi išvada: ir dėl savęs turim būti „gerais sodybų savininkais“…