Spalio 11 d. Lietuvos liaudies buities muziejuje vyko Kauno kolegijos Humanitarinių studijų centro Kultūrinės veiklos organizavimo KVOI–5 grupės studentų Etnokultūros pagrindų paskaita (Dėst. Romualdas Mišeika).
Mokymasis gamtoje
Ir vėl auksaspalvis ruduo. Rodos, visai neseniai vėl sugrįžta į Kauno kolegiją. Dar vieni mokslo metai, ankstyvas kėlimasis, auditorijos, paskaitos jose… O mintys vis dar veja žvilgtelėti pro langą ir bent mintimis pasivyti vėstančiu oru ir vis retesniais saulės spinduliais nusijuokiančią, vis labiau trumpėjančią dieną, kuri primena šiltą ir įspūdžiais alsuojančią vasarą.
Tada taip norisi tą nelengvą mokymosi procesą praskaidrinti, pakeisti aplinką, susiburti ir suklusti ten, kur pati aplinka pasakoja istoriją, ten, kur kultūra alsuoja šimtmečius menančios sodybos, kur tradicijas, papročius, mūsų šalies istoriją, tiek šviečiant saulei, tiek lietui lyjant nebyliai pasakoja koplytstulpiai, šiaudiniai stogai, duoną kepusios krosnys. Veikiausiai negalima atrasti geresnės vietos susipažinti su lietuvių etnine kultūra, jei ne viename didžiausių ir gražiausių etnografijos muziejuje Europoje po atviru dangumi, įsikūrusiame Rumšiškėse, prie Pravienos upelio žiočių, Kauno marių pakrantėje. Kalbu apie Lietuvos liaudies buities muziejų, kuris išties, tiek savo dydžiu, tiek eksponatų skaičiumi, tiek savo grožiu yra geriausia vieta etnokultūros pagrindų pažinimui. Prie kelio, vingiuojančio tarp miškų, pievų, kalnelių – kaimų fragmentai, jaukios sodybos, šimtamečiai pastatai su gėlių darželiais, sodais ir daržais, su koplytėlėmis ir kryžiais, malūnais… Veikiausiai tai žinodamas, Kauno kolegijos Etnokultūros pagrindų dėstytojas Romualdas Mišeika, pirmosios paskaitos metu pasiūlė pažintį su Lietuvos etnografiniais regionais pratęsti šiame muziejuje. Studentai vienbalsiai sutiko su šia idėja. Pritarė ir tam, kad atsiskaitymas taip pat vyktų neįprastai – kiekvienas studentas apie savo pasirinktą etnografinį regioną pasakojo muziejuje, klausant gupiokams, ir atsiskaitinėjo apie jį būdamas tą regioną atsispindinčioje sodyboje. Taigi ekskursiją muziejuje vedė Kultūrinės veiklos organizavimo KVOI-5 grupės studentai.
Gera sugrįžti ten, kur esi laukiamas
Tai pasijuto vos tik ėmėmės visa tai organizuoti. Nutarus, kad rengiame išvažiuojamąją paskaitą, reikėjo susitarti su Lietuvos liaudies buities muziejumi. Kadangi šioje įstaigoje aš atlikau pirmąją savo pažintinę praktiką, susisiekti ir susitarti dėl atvykimo nutariau aš. Paskambinęs savo praktikos vadovei – Lietuvos liaudies buities muziejaus Edukacijų ir renginių skyriaus vedėjai, muziejininkei, ekskursijų vadovei p. Danutei Blaževičienei išgirdau ne tik malonų balsą, bet ir pažadą, jog esame ir būsime laukiami, pasitikti, bei palydėti. Papasakojus apie rengiamą paskaitą, atsiskaitymo būdą, vedėja leido mums mokytis patiems, pažadėjusi ekskursijos pabaigoje paklausinėti ir papasakoti tai, ko neišgirdome.
Kai susitikome žvarbų, vėjuotą ir lietingą trečiadienio rytą, regis, niekam nė nekilo mintis atšaukti mūsų kelionės. Vadovavomės principu – nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga. Kuprinėse radę vietos šiltai arbatai ir užkandžiams, tikėjomės kiek nustebinti mus laukiančią Danutę, bet tai mums nepavyko. Prie rekonstruojamų sutikimo vartų, po lietumi laukianti Danutė pasisveikino ir prasitarė, kad jai muziejus gražus tiek vasarą, tiek žiemą, tad nėra netinkamo laiko jo aplankyti. Teko su ja sutikti. Kiekvienas metų laikas muziejų papuošia skirtingomis spalvomis. Gal dėl to čia visada pasijunti laukiamas, juk tai vienintelis muziejus Lietuvoje laukiantis visus metus, septynias dienas per savaitę.
Prisilietimas prie saugomų fondų
Pasijutome laukiami ne tik dėl to, kad buvo sudarytos visos sąlygos apsilankyti muziejuje, bet ir dėl to, kad buvo sudarytos sąlygos pamatyti tai, kas saugoma po devyniais užraktais – Lietuvos liaudies buities muziejaus fondus. Užpildę reikiamus dokumentus ir pažadėję su mūsų šalies turtu elgtis atitinkamai, buvome įleisti į fondų saugyklas. Paliesti tai, kas puošė mūsų protėvius, žvilgtelėti į saugomus būties ir buities daiktus, rakandus, įrankius, indus buvo išties ypatinga privilegija. Pamatyti ir palyginti audinius, atrasti civilizacijos apraiškas daiktuose – kaip vyžas keitė batai, pirmuosius molinius indus – porcelianas, praktiškai atrasti tautinio kostiumo panašumus ir skirtumus, suprasti kaip tie daiktai surandami, konservuojami ir saugomi, pamatyti, kiek mūsų šalies lobių, menančių šimtmečius yra saugomi šiame muziejuje, visa tai – neįkainuojama patirtis.
Studentai – ekskursijos vadovai
Po fondų teko nelengva užduotis, atsikvėpus pradėti tai, dėl ko susirinkome. Kadangi daug fondų yra laikomi ir saugomi, miestelio aikštėje esančiuose pastatuose, ekskursiją pradėjome nuo jos. Ši užduotis teko man. Taigi, ekskursiją pradėjome pažintimi su tipiniu XVIII a. pab. – XX a. pirmos pusės Lietuvos miesteliu. Papasakojau apie jo pastatus, aikštės suformavimą, kas joms buvo būdinga. Kaip pastatai buvo išdėstyti, kada vykdavo jomarkai, kokie buvo vykdomi verslai. Pasakojimo pabaigoje, aplankėme valstybinę parduotuvę, bažnyčią, gintaro apdirbėją, įsigijome jo dirbinių.
Vėliau tęsėme pažintį su visais etnografiniais regionais. Studentė Evelina pasakojo apie Dzūkiją , Eglė ir Vadimas apie Suvalkiją, Erika apie Aukštaitiją, Rusnė apie Mažąją Lietuvą. Ir nors pastarosios ekspoziciją nuniokojo gaisras, esminių skirtumų jis nesunaikino. Stabtelėjus prie nuodėgulių krūvos, išryškėję dvi mintys – matant aukštą, tik Mažosios Lietuvos etnografiniam regionui būdingą raudonų plytų pamatą, supranti, kad sunku sunaikinti tai, kas išsaugota šimtmečius, bet tuo pačiu supranti, kad ir tai sunaikinti įmanoma. Būtina visa tai saugoti ir branginti, kad pažintis su mūsų istorija, neliktų tik popieriuje.
Kiekvienas etnografinis regionas – kitoks. Kitoks ir tas pats, tik kito studento akimis. Šis unikalus pažinimo būdas leido ne tik vadovauti šiai ekskursijai, bet tuo pačiu ir padiskutuoti, vienas kitą papildyti. Užeinant į sodybas, stebint jų aplinką, išdėstymą, imi ieškoti įgytos teorijos pėdsakų… Turbūt vienas smagiausių momentų, kai juos atrandi ir gali parodyti. Dėstytojas taip pat kvietė ieškoti ir atrasti. Nė vienas studentas neklydo, vienus daugiau, kitus mažiau dėstytojas papildydavo. Taigi, vienas įtaigiau, kitas įdomiau, trečias ilgiau ar trumpiau… Bet visi kartu ir išvien Lietuvos etnokultūros keliu. Tikrai buvo labai įdomu.
Įvertinimas prie vaišių stalo
Išties, visi galėjome pasijusti lyg ekskursijų vadovai. O gal net ekspedicijos dalyviai. Vieni prasitarė, kad muziejuje pirmąjį kartą, tačiau visi žadėjo dar ir dar kartą sugrįžti. Bet kad sugrįžtum, reikėjo išvažiuoti, o tai taip nesinorėjo. Aplankę ir pasivaikščioję po sodybas, pamatę miestelio aikštę, užkilę į apžvalgos bokštą, buvome laukiami Aukštaitijos Klepšių gryčioje. Tai tradicinė dūminė vidurio Lietuvos gryčia. Tik įėjus pro pravirus vartelius, mus pasitiko Danutė, ji rankoje laikė padėklą su duona ir druska. Pasiteiravusi ar nesušalome, ar lengvai tą kelelį pas ją įveikėme, palinkėjusi, kad duonos mums niekad nestigtų ir papasakojusi apie tradicinį svečių sutikimą, pakvietė į vidų. Gryčios viduje, jos viduryje, degė atvira ugniavietė, ant jos jau buvo gaminama tradicinė pautienė (kiaušinienė).
Dėstytoją pasodinę garbingiausioje vietoje – tarp dviejų langų esančioje krikštasuolėje, susėdome aplink vaišėmis padengtą, žvakėmis nušviestą stalą. Obuoliai, pyragas, pautienė, meduoliai, karšta mėtų arbata – geriausias paskaitos įvertinimas. Danutė, pati būdama žemaitė, papasakojo apie šį etnografinį regioną, padiskutavome apie kitus, šmaikščiai pajuokavome. Dėstytojas supjaustė obuolį į tiek dalių, kiek buvo svečių ir visus pavaišino. Net ir atminčiai gavome dovanų – kiekvienam buvo padovanotas muziejaus bukletas, tradicinis lietuviškas meduolis ir magnetukas su muziejaus vaizdu. Išties nesinorėjo niekur keliauti, buvo gera mėgautis tradicinėmis vaišėmis ir apie Lietuvos etnokultūrą kalbėti ten, kur ja kvepia.
Labai nuoširdžiai dėkojame Lietuvos liaudies buities muziejui, jo administracijai, Renginių ir edukacijų skyriaus vedėjai Danutei Blaževičienei.
Išties, geriau vieną kartą pamatyti, nei tūkstantį kartų išgirsti… Pažadame sugrįžti.
Kauno kolegijos Humanitarinių studijų centro Kultūrinės veiklos organizavimo KVOI–5 grupės studentai.
Parengė KVOI–5 grupės studentas Edvinas Vadoklis.