Tarpukaryje Žaslių apylinkėse šv. Velykų rytą nei važiuojantys į bažnyčią, nei pasiliekantys namuose nieko nevalgydavo. „Laukdavo šventinto“. Tėvas, grįžęs iš bažnyčios, įėjęs į gryčią sakydavo: „Garbė Jėzui Kristui“. Vaikai jam atsakydavo: „Per amžius. Amen“. Vieni kitus pasveikina su šventomis šv. Velykomis ir pasibučiuoja. Tada nusirengia ir sėdasi valgyti. Dėžutę ar pintinę su pašventintu maistu tėvas pastatydavo ant suolo, netoli stalo. Stalas būdavo tuščias, ant jo tik staltiesė užtiesta. Visi laukia šventintų valgių. Išima šventintus valgius, sudeda į indus ir padeda ant stalo. Jeigu per šv. Velykas nebūdavo svečių, dažniausiai pavalgydavo iš kasdieninių indų (dubenių ir dubenėlių), kartais ištraukdavo ir kokią lėkštę. Jeigu atvažiuodavo svečių, tai ištraukdavo pačius geriausius indus: lėkštes, lėkštutes. Gražius, pirktinius indus turėjo tik turtingi. „Per Velykas – tris dienas stalas apkrautas“.
Šv. Velykų pusryčius valgydavo gryčioje. Stalo gale sėdėdavo tėvas, motina šalia, o aplink stalą – vaikai. Prie šv. Velykų stalo, prieš valgant, visi atsistoję persižegnodavo, sukalbėdavo „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir vėl persižegnoję sėsdavosi valgyti. Kiti tik atsisėdę persižegnodavo ir skubėdavo valgyti. „Per Šv. Velykas labai valgyti norėdavome, skubėdavome“.
Šeimininkės Šv. Velykoms iš anksto susidaigindavo avižų. Jas pasėdavo keturkampėje dėžutėje arba dubenėlyje. Dėžutę pasidirbdavo pats šeimininkas. Jos šonus aptraukdavo raudonu ar žaliu tampomu popieriumi. Į avižas įstatydavo avinuką su raudona vėliavėle. „Tai šv. Velykų ženklas. Atrodo, kad avinas ganykloje“. Avinėlius nusipirkdavo krautuvėje arba pasidarydavo namuose. Į avižas įdėdavo du raudonus kiaušinius. „Viešpatį Jėzų kaip kankino, bėgo kraujas raudonas, užtat kiaušiniai raudoni. Tuokart jų nevalgė, tai papuošimas“. Žaliuojančias avižas padėdavo stalo viduryje, kartais šalia pastatydavo kryželį.
Per Šv. Velykų pusryčius, kaip minėta, pirmiausia valgydavo šventintą maistą. Valgė kiaušinius su šventinta druska, pyragu ir sviestu. Paskui mėsiškus valgius. Druską papildavo ant staltiesės ar popieriuko, kitos ją pasemdavo šaukštu ir su juo padėdavo ant stalo. Turtingesnės turėjo storo stiklo druskines. Kiaušinius šv. Velykoms dažniausiai sudėdavo į dubenį, lėkštę, ar į iš vytelių nupintą lėkštę. Jeigu daug privirdavo kiaušinių, dalį jų sudėdavo į rėtį. Kiaušinius dažydavo svogūnų lukštais. Kai kas kiaušinius papuošdavo eglės šakute, keliomis bruknių ar rūtų šakelėmis, „kad gražiau būtų. Kartais pataisais aplink stalą apdėdavo“.
Tėvas ar motina pirmiausia paimdavo kiaušinį, po to vaikai. Tėvelis sakydavo: „Imkit, vaikai, kiaušinius“. Tėvas mušdavo kiekvieno vaiko kiaušinį. Pirmą Velykų dieną mušdavo smailą kiaušinio galą.
Velykoms mėsos būdavo sočiai. Papjaudavo paršiuką ar veršiuką. Velykoms būtinai turėdavo išvirti kiaulės pažandę ar iškepti kiaulės galvą. Prieš kepant, galvą aplipindavo duonos tešla. Iškepdavo paršiuką, išvirdavo šaltienos, dešros. Šaltieną supildavo į molinius dubenis. Dubenyje jos neapversdavo, padėdavo ant stalo ir kiekvienas atsipjaudavo. Dešrą supjaustydavo gabaliukais ir sudėdavo į lėkštę. Veršienos kumpį iškepdavo. Kumpis lėkštėje supjaustytas, bet viename gabale.
Kumpį, dešras ar kitokią mėsą imdavo pirštais. Ją užsidėdavo ant duonos ir valgydavo. Tik tarpukario pabaigoje jau turėjo šakutes ir kiekvienam padėdavo po lėkštutę. Mėsos patiekalus valgydavo su krienais. Juos sudėdavo į stiklinę ar į mažą lėkštutę (spatkelį). Į krienus kartais įtarkuodavo burokėlių. Kad po pasninko greičiau sustiprėtų, valgydavo ir taip: tėvas atriekdavo duonos riekę, ant jos užberdavo šventintos druskos, o ant viršaus užtepdavo krienų. Kitą duonos riekę jau valgydavo su sviestu.
Pavalgę mėsos, valgydavo sūrį, sviestą. Sūrį ant stalo padėdavo lėkštėje arba ant medinės lentelės (dugnelio) nesupjaustytą: nori – atsipjauk. Sviestą dėdavo į dubenėlį arba į stiklinę sviestinę ir šaukštu padarydavo įbrėžimus (šmuriukus). Sviestą tepdavosi ant pyrago, duonos. „Stengėsi daugiau valgyti sviesto, bu pasnikavo”. Užsitepę ant duonos užsidėdavo sūrio gabaliuką.
Iškepdavo šv. Velykoms pyrago ar ragaišio. Turtingesnės šeimininkės iškepdavo „babką“. Ji apvali, iš kvietinių miltų. Į tešlą įmušdavo daug kiaušinių, įdėdavo grietinės. Kepė skardiniame (blėkiniame) inde.
Atsigerdavo giros (kvaso) ar kavos. Girą darė iš džiovintų obuolių ar džiovintos duonos. Gerdavo iš molinių puodelių. „Kur daugiau šeimynos, du vaikai atsigerdavo iš vieno puodelio“. Turtingesni krautuvėje nusipirkdavo apvalias cikorijos lazdas. Iš jos virdavo kavą. „Vandenį su pienu verda ir įdeda cikorijos“. Jei būdavo svečių, tada cukrinę padėdavo ant stalo. Cukrui išmaišyti turėdavo kelis mažus šaukštelius. Jei nėra svečių, pasaldindavo visą puodą. „Samtį į puodą – ir visi pilasi kavą į puodukus“.
Baigus valgyti, trupinius, kiaušinių lukštus, likusią šventintą druską suberdavo į ugnį, „kad nesimėtytų šventintas“. Kitos šeimininkės šventintų kiaušinių lukštus atiduodavo vištoms. Po pusryčių suaugusieji eidavo pailsėti, prigulti. Vakarienei, jeigu nebūdavo svečių, turtingesnės šeimininkės kaisdavo virdulį (samovarą). Arbatą gerdavo iš stiklinių, prikąsdami cukraus arba sacharino gabalėliu. Su arbata valgydavo pyragą. Jei nebūdavo svečių, vakarienei išvirdavo pieniškos sriubos arba valgydavo pusryčių valgius.
Buities, verslų ir amatų skyriaus vedėja Janina Samulionytė