Pokalėdinis mėsėdžio laikotarpis trunka iki Užgavėnių. Mėsėdas liaudies metskaitlyje (kalendoriuje) buvo piršlybų, o jeigu ilgesnis, tai ir vestuvių metas, nes su Užgavėnėmis visos linksmybės iki pat Velykų griežtai baigdavosi.
Nuo Užgavėnių vidurnakčio prasideda septynių savaičių atgailos, susilaikymo, pasninko laikotarpis, ruošiantis Kristaus Prisikėlimo šventei – Velykoms.
Pelenų rytą – trečiadienį – visi puodai ir dubenys turi būti pelenais išvalyti, kad riebalo nė lašo neliktų, o žmonės jau turi būti atsivalgę, atsidūkę ir tyliais bei rimtais darbais užsiimti. Tai gavėnios laikotarpio pradžia.
Per gavėnią dar praėjusiame šimtmetyje žmonės daug dienų, ypač trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, sausai pasninkavo, net pieniškų valgių neragaudami.
„Atėjo gavėnia, ir iš karto prapuolė nuo mūsų stalo blynai, grikiniai ir žirniniai, su visu dažiniu, gardžiai uždarytu lašinėliais ir skilandžio trupiniu. Ir užkulti barščiai pradingo, ir bulviniai grūstiniai, ir pikliuoti kukuliai. Rytais Amilia košė bulvių sagoną ir vertė tiesiai ant stalo – neskustas, šutniai garuojančias baltais sukritulių įtrūkimais. Dėjo prie bulvių molinį rugių plaktinės. Gerai išlaikyta, išburbulinta uosinėj statinėj, šita plaktinė traukė gomurį ir šaukė seiles burnoj tokias, kad nespėjai varyti tenai bulves. Tik prisėdai prie stalo, o jau atrodė – ne bulvių krūvą, o pusę kiaulės sušveitei. Pilvas skamba po marškiniais tarytum būgnas. Sotumas toks, rodos, dešimtį dienų trupinio duonos nebepaimsi. O sulaukei priešpiečių, jau subliuko tau būgnas, traukia po krūtine, ir jau dairaisi, ko čia nusitvėrus, kirminą užmarinus…
– Nenukabink nosies, – šaipėsi Rapolas. – Tu suprask: gavėnioj kūną reikia apliesinti. Sielai šitaip iš karto pasidarys lengviau. Jai reikia aukštyn, supranti? Į viršų pakilti reikia, Dievo malonių pasisemti, dorybių visokių, o tu su lašiniais ir skilandžiais žemyn ją tempi. Koks gi tu katalikas?“ [1]
Parengė edukatorė Danutė Blaževičienė
Literatūra
[1] Baltušis J. Parduotos vasaros. D.2. Vilnius, 1977, p. 353-354
