Eksponato byla

Nuo neatmenamų laikų lietuviai rinko valgomuosius grybus. Giliausios tradicijos, susijusios su grybavimu, iki šių dienų išlikusios Dzūkijoje.

Mitologiniai dubenėtieji akmenys mena senuosius pagoniškus laikus. Baltų kraštuose jie tapo šventais neolito ir bronzos amžiuje. Tikima, kad to meto žmonės prie šių akmenų meldėsi, garbino dievus, rinko stebuklingą gydomąjį lietaus vandenį ir kūreno šventąją ugnį.

Muziejuje turime įdomų nekilnojamojo kultūros paveldo objektą, pastatą-eksponatą, kuris jau du kartus (o gal ir daugiau?) perkeltas vis į kitą vietą. Dabar jis stovi prie Aristavėlės dvaro ir oriai atstovauja reprezentacinį dvaro pastatą – lobyną.

Jau prisiragavome šviežio medaus – su varškės sūriu, agurkais, pasigardinome rytinę kavą. O kaipgi atrodė seniausi medsukiai?

Šis gyvenamasis namas iš Plungės, vadinamas „muzikontine“, statytas XIX–XX a. sandūroje. Pagal senųjų gyventojų pasakojimus, jis statytas Plungės dvaro orkestro repeticijoms miestelyje, atokiau nuo rūmų. Manoma, kad orkestro repeticijose dalyvavo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Verpimo ratelis buvo išrastas Vokietijoje, 1533 m. Spėjama, kad iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose. Reikia manyti, kad pirmuosius ratelius kai kurie Lietuvos dvarai turėjo jau XVI–XVII a. o XVIII a. pirmojoje pusėje jais verpė ir baudžiauninkės. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX a. ne visoms valstietėms prieinamas.