Miglė Rugėnaitė – tautodailininkė, fotografė. 2023 m. baigė Fotografijos ir medijų meno bakalauro studijas Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete. Savo kūryboje tyrinėja kultūrinės tapatybės ir jos nykimo temas, dažnai remdamasi asmenine patirtimi ir Lietuvos vizualiniu paveldu. Nuo 2020 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, konkursuose, veda įvairias kūrybines dirbtuves. 2025 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Jos baigiamasis darbas šiuo metu eksponuojamas Portugalijos fotografijos centre, parodoje „P25“.
Laidotuvių fotografijos tema buvo atliekamas bakalauro tyrimas. Jo rezultatai parodė, jog laidotuvių fotografijos dažnai yra pamirštamos – daugumos jų fotografavimo metai ar autoriai nežinomi, o žmonių veidai nebepažįstami. Nors šiame darbe tyrinėjau ir šiuolaikinę laidotuvių fotografijos aplinką, savo vizualizacijoje kalbu apie praeitį.
Baigiamajame bakalauro darbe, per laidotuvių fotografijos (kaip nykstančios tradicijos) perspektyvą, siekiu atkreipti dėmesį ir į kitus nykstančius bei pamirštus papročius. Sodybos mano darbuose simbolizuoja laikinumą – tai, kas užfiksuojama ir ilgainiui pamirštama. Galbūt tai – paskutinė jų fotografija. Sodybos prilyginamos laidotuvių fotografijai – kuri, kaip ir šios trobos, transformuojasi, keičiasi, o laikui bėgant praranda savo aktualumą. Taip sodybos tampa visų mūsų išnykusių ar nykstančių tradicijų metafora.
Analoginės fotografijos procesai yra sudėtingi ir dažnai reikalauja daug pastangų, bandant išgauti norimą vaizdą. Mano tikslas buvo sukurti vizualą fiziniu procesu, o ne kompiuterio pelytės pagalba. Siekiu pagerbti šį procesą ir leisti praeičiai kalbėti jai pažįstama kalba. Pasitelkus koliažo techniką, sukuriami vaizdai, kurie rodo, kaip galėtų atrodyti gyvenimas šiose sodybose, jei jos nebūtų pamirštos. Sudėlioti koliažai – tai simboliai, vaizduojantys išgalvotų šeimų, išgalvotus gyvenimus.
Urbanizacija atnešė didelę žalą mūsų kaimams – nuo 1970 metų daugiau nei 50 % Lietuvos gyventojų gyvena miestuose. Šia laidotuvių rauda, nors ji skirta tėvui, tarsi apraudamas mūsų, kaip lietuvių, kultūros nykimas – pamiršti kasdieniai papročiai, amatai. Šia vizualizacija pateikiu savo asmeninę nuomonę, grindžiamą tik mano pasaulio suvokimu. Nesiekiu teigti, kad vienas ar kitas pokytis yra blogas – mano tikslas yra paskatinti atkreipti dėmesį į senovę: į senas fotografijas, daiktus, papročius, žmones. Visa tai yra laikina, o dabar gyvenančios kartos – paskutinės, kurios dar gali išgirsti senolių pasakojimus iš pirmųjų lūpų.
Taip pat noriu priminti, kad fotografijos atsiradimas Lietuvoje mums suteikė galimybę pažvelgti į XX a. pradžios žmogaus gyvenimą – tą, kurį vėliau stipriai pakeitė okupacijos metai. Noriu paskatinti saugoti senas fotografijas, daiktus, šeimos relikvijas, tradicijas, amatus ir senas trobas, kurios saugo mūsų protėvių kasdienio gyvenimo paslaptis.
Miglės Rugėnaitės fotografijų parodą „Laidotuvių fotografijos kaita ir kultūra Lietuvoje“ galima apžiūrėti iki spalio 15 d. Lietuvos etnografijos muziejaus Miestelyje, bažnyčios šventoriaus karstinėje.
