Lietuvos etnografijos muziejaus ekspozicijų atidarymo 50-mečiui skiriama paroda akcentuoja medžio reikšmę mūsų gyvenime, o tuo pačiu ir mūsų muziejuje. Lietuva – medžio kultūros šalis, todėl medis tapo šio muziejaus pamatu. Per keliasdešimt metų Lietuvos etnografijos muziejuje sukaupta išskirtinė medinių pastatų kolekcija, kurią sudaro sodybos ir pavieniai pastatai. Mes siekiame saugoti ir atskleisti žmogaus ir medžio santykį.
Medis, medžio daiktai, dirbiniai lydėdavo žmogų kiekviename žingsnyje: nuo lopšio iki grabo. Senais laikais medinėse pirtyse ant medinių gultų gimdydavo, medis buvo sodinamas gimus vaikui. Ant medžio lentos guldydavo mirusįjį. Mediniame karste laidodavo. Kapinėse statė medinius kryžius ir stogastulpius, drožė šventųjų skulptūrėles.
Mus pasiekusios sakmės, dainos, pasakos ir smulkioji tautosaka, prietarai ir papročiai liudija medžio svarbą lietuvių religijoje ir mitologijoje. Dažniausiai sutinkami medžiai: ąžuolas, liepa, uosis, beržas, drebulė, eglė, gluosnis, diemedis. Medžio funkcijos pasakojamojoje tautosakoje labai įvairios. Žmonės po juo slepiasi, sutinka pagalbininkus, panaudoja kaip maginę ar apsauginę priemonę ir kt. Medžiuose gyvena mitinės būtybės. Ąžuolas – Perkūno medis, liepa – Laimos. Šermukšnis saugojo nuo laumių ir raganų. Medžiams tautosakoje gali būti suteikiama ypatinga išvaizda ir savybės. Jie yra iš aukso, sidabro, skleidžia viliojantį kvapą, geba pildyti norus, suteikia aiškiaregystės galių. Dažniausiai toks medis – obelis.
Medis žmogui buvo reikšmingas tiek sakralioje, tiek buitinėje plotmėje. Žmogus pratęsia medžio gyvenimą savo darbais.
Žmogus pažinojo medžius. Žinojo, iš kokio medžio ką ir kaip gaminti, nes išmanė medžio savybes ir pritaikomumą. Tas žinojimas buvo perduodamas iš kartos į kartą.
Tik vėliau medinius buities daiktus keitė metalas, molis ar plastikas. O iki tol tai buvo nepamainoma medžiaga. Net ir pats žodis medžiaga kilęs nuo medžio!
Medinės akėčios ar arklai, žagrės, grėbliai ir šakės, spragilai, linų apdirbimo įrankiai padėjo žmogui pasėti ir apdoroti derlių. Mediniai šaukštai, dubenys, geldos, melžtuvės, sviestamušės, sūrspaudžiai, mėsos sūdymo loviai, duonkubiliai, statinės ir kiti maisto gamybos įrankiai ir rakandai kasdien tarnavo buityje. Skalbimo rykai, rintės atstojo skalbimo mašinas. Net ir medinės klumpės buvo nepamainomas apavas šlapiose pievose ar tvartuose. Mediniai ratai, medinės transporto priemonės ir daugelis kitų dalykų vėliau pakeitė savo pavidalą.
Ilgainiui atsirado amatininkai, kurie specializavosi medžio darbuose: dailidės statė namus, staliai meistravo baldus, smulkesnius namų apyvokos daiktus, račiai gamino ratus. Atskirai darbavosi degutininkai, rėčių meistrai, vytelių pynėjai. Labai svarbūs buvo dievdirbiai – jų rankomis kurti kryžiai, koplytstulpiai, drožtos šventųjų skulptūros.
Žmogus išmanė kaip panaudoti medžio produktus. Iš klevų ir beržų leido sulą, rinko liepžiedžius, supratęs jų gydomąsiais savybes, džiaugėsi vaismedžių brandinamais vaisiais, žinojo kuo naudingi pušų ir eglių sakai. Pažindamas medžio struktūrą sumaniai naudojo medžio dalis. Ne tik kamieną, bet ir žievę, šaknis, šakas, lapus. Iš beržo tošies gamino tošinukes, varė degutą, iš skaldytų pušų balanų pynė krepšius, iš pušies šaknų pynė pintines, iš liepos karnų rezgė vyžas, darė rėčių sietus, iš medžio šakelių ar lapų rišo vantas pirtims. Žmogus mokėjo medį panaudoti tvariai. Galiausiai medžio darbams netinkamos dalys praversdavo kaip kuras. Kurui buvo renkami net eglių ir pušų kankorėžiai. Niekas neprapuldavo veltui.
Parodoje eksponuojama daugelis kasdienybės daiktų, kurie buvo naudojami Lietuvoje XIX a.–XX a. pradžioje. Kitus, čia netilpusius objektus, pastebėsite muziejuje, rasite muziejaus trobų ir pirkių interjeruose ir kituose kontekstuose. Ši paroda – tai tarsi įvadas į muziejaus ekspozicijas.
Dėkojame prie šios parodos prisidėjusiems muziejams: Kėdainių krašto muziejui už medinį dviratį ir siuvimo mašiną, Valdovų rūmų muziejui už medžio struktūrų mikroskopines nuotraukas, Mažeikių muziejui už beržo tošies pavyzdžius, Lietuvos zoologijos muziejui už medžio kenkėjų nuotraukas ir visiems, teikusiems vertingas konsultacijas rengiant parodą.
Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė
parodos kuratorė
