Naujienos

Šiemet keliauti į tolimus kraštus buvo sudėtinga, tačiau kelionės vis tiek vyko, kad ir savame krašte. Taip pat ir Lietuvos liaudies buities muziejuje surengtos parodos bei čia saugomi eksponatai ne kartą peržengė muziejaus sienų ribas ir keliavo po visą Lietuvą.

Prisimenant ką tik praėjusias Vėlines, mirusiųjų atminimo dieną, trumpai susipažinkime su lietuvių laidojimo papročiais. Namiškiui mirus, artimieji karsto nedarydavo – į pagalbą atskubėdavo kaimynai arba to paties kaimo meistrai.

Dar 1920 metais spalio 27 d. garsaus gamtininko ir gamtosaugininko, profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva buvo įkurta Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, kurios tradicijas šiandien tęsia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Keliaudamas ir medžiodamas Dzūkijos miškais dar iki šios draugijos įkūrimo, būsimasis profesorius apsistodavo pirkioje, atsidūrusioje Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Minėdami Vėlines, prisiminkime ir kitokius mirusiųjų minėjimo papročius – Dziedus. XX a. pirmoje pusėje Varėnos rajone Diedai, dzūkiškai Dziedai, buvo šventinis šeimos paprotys, per kurį būdavo prisimenami visos draugės (šeimos) mirusieji, už juos meldžiamasi, jie kviečiami kartu vaišintis, prašoma jų pagalbos.

Vita brevis est – gyvenimas yra trumpas; memento mori – atmink, kad mirsi – šie seni lotynų kalbos posakiai, primenantys, kad žmogus mirtingas, o gyvybė labai trapi, kasmet, artėjant Vėlinėms – mirusiųjų atminimo ir pagerbimo dienai, lapkričio 2-ajai, vėl priverčia mus bent trumpam stabtelėti, pažvelgti atgal ir prisiminti Anapilin išėjusius artimuosius. Tad ir šios savaitės muziejaus eksponatas susijęs su jais – su išėjusiais ten, iš kur negrįžtama – Anapilin. Tai morai – neštuvai, ant kurių uždėtas karstas būdavo nešamas į kapines.