Naujųjų mokslo metų pradžios proga – pasakojimas apie tai, kaip vienas iš atkampiausių, pasak autorės, „balanos gadynės“ kaimų  stiebėsi į šviesą 1918 m. atsikūrusioje Lietuvos valstybėje – mokytojos Janinos Lukoševičienės g. 1927 m. Ramoniškėse (Mažeikių r. Viekšnių sen.)  prisiminimai iš gimtojo kaimo XX a. pirmoje pusėje [1].

Nors lietuviškos spaudos draudimas panaikintas  jau 1904 m., lietuviškos mokyklos nei Ramoniškėse, nei aplinkiniuose kaimuose nebuvo iki 1919 m. 1903–1905 metais Pranas Kateiva, mokėdamas rusiškai ir lietuviškai skaityti ir rašyti, gavėnios, advento metu savo namuose slapta mokė giminaičių ir kaimynų vaikus skaityti iš kantičkų (giesmynų), rašyti grifeliu ant juodų lentelių lietuviškai. Tai, kas buvo parašyta, galėjo nutrinti.

Daraktorius buvo medžiotojas, tad, mokiniams davęs užduotį, pats valandai į gretimą mišką išeidavo medžioti. Grįžęs patikrindavo ir, jei rasdavo neteisingai atliktą užduotį, pavaišindavo sprigtu į kaktą arba liniuote per delną. Buvo nutarta, jei pasirodys žandarai, šeimininkė kantičką pasikiš po sijonu, o ten krata nebus daroma.

1919 m. Avižlių kaime (3 km už miško) buvo atidaryta pirmoji trijų skyrių mokykla. Šiaudinės valsčiui patvirtinus, patalpos klasės ir mokytojo būstui buvo nusamdytos Juozo Knašo name. Nebaigtas įrengti namo galas, skirtas nuomai, buvo nepritaikytas darbui su vaikais. Jautėsi drėgmė ir šaltis. Patys tėvai atveždavo malkų. Suolai – penkiaviečiai, neatlenkiamomis atkaltėmis. Kartu mokėsi 8–20 metų vaikai, jaunuoliai. Klasėmis skirstė pagal žinias. Ateidavo mokiniai iš Avižlių, Ramoniškių, Purvių, Žerkščių, Užpelkių kaimų. Jų susirinko apie 60. Nedaug sąsiuvinių parūpino Šiaudinės valsčius. Šiaip sąsiuviniai buvo dviejų rūšių: šiurkštūs ir lygūs. Kainavo 5–10 centų. Rašė rašalu, pagamintu iš nagrizino (kailių dažiklio), lazurkos (skalbinių melsvintojo). Metalinė plunksna buvo pritvirtinama prie įskelto pagaliuko. Knygų visiems neužteko. Skaitymui knygų buvo labai mažai. Pagrindinis vadovėlis buvo Esmaičio „Sakalėlis“ [2]. Vadovėlis  buvo saugojamas, netepliojamas, aplenkiamas, kad galėtų parduoti kitam. Jo užtekdavo penketui metų. Vadovėlyje buvo J. Biliūno „Brisiaus galas“, V. Kudirkos „Martynukas“, Maironio „Trakų pilis“,  Žemaitės „Rudens vakaras“ ir kt. Jame buvo visų mokslų (istorijos, gamtos, geografijos) pagrindai. Maišelyje arba dėžutėje – kuprinėje dar nešiojosi uždavinyną ir gramatiką. Piešimo sąsiuvinis kainavo 20 centų. Piešė pieštukais arba  margindavo įvairiaspalviais gėlių žiedais.

Pirmieji mokytojai buvo baigę  tik trumpalaikius mokytojų kursus. Už pamokos neparuošimą, pavėlavimą ar paišdykavimą buvo naudojamos ir fizinės bausmės: klūpėjimas arba stovėjimas kampe, sprigtas arba palikimas po pamokų.

Pradžioje mokymas nebuvo privalomas, tad mokėsi tie, kurių tėvai arba patys vaikai norėjo. Todėl ir išdykavimų beveik nebuvo. Vyresnieji mokiniai patys išdykaujantiems nusukdavo ausį. Buvo mokinių, kurie į mokyklą ateidavo tik pasibaigus ganiavai (lapkričio 1 d. – nuo Visų šventų dienos).

Pasiekė toks anekdotinis gandas apie  į Avižlių mokyklą užsukusį švietimo ministrą Bistrą [3]. Jis neprisistatęs atsisėdo didelės klasės gale. Iš karto mokytojas svečio nepastebėjo. Vėliau pamatęs paklausė:

– Kas tu toks?

– Aš Bistras.

– Tu bistras [4], aš dar bistresnis. Dink iš akių! – ir, griebęs svečią už atlapų, išstūmė pro duris.

Mokytojas nežinojo ministro pavardės, todėl ir įvyko toks incidentas. Vaikai nesužinojo, kuo baigėsi įvykis.

Apie 1925 metus buvo atidaryta trijų skyrių mokykla Žalionės kaime pas Antanavičių (už 3 kilometrų), vėliau perkelta pas Erlicką. Paskutiniu metu Stoniui pastačius naują namą, didžiajame gale buvo įrengta klasė ir mokytojo vieno kambario butas. Vaikams buvo patogiau, nes nebereikėjo miško keliukais tamsoje eiti į mokyklą, kaip einant į Avižlius. Tada  ėmė galioti privalomo mokymo įstatymas (maždaug 1930 m.). Į kariuomenę eidavo neraštingi  arba savamoksliai jaunuoliai. Šimkus Pranas (g. 1903 m.)  net puskarininkio laipsnį turėjo, nors mažai skaitė ir rašė.  Skaičiau  anų laikų laikraščio ištrauką, kur vienas kariuomenės vadų džiaugėsi, jog kasmet tarnauti atvyksta daugiau baigusių pradines mokyklas.

Monika Dilbitytė-Šiaulienė, gimusi vieno hektaro ūkelyje ir penkių vaikų šeimoje Ramoniškėse, mintimis grįžusi į 1926–1927 metus, prisimena, kaip ji, būdama pirmoke, skurdžiai gyveno su trimis broliais ir seserimi, kuri greit išvyko į Ameriką. Našlė motina, neįstengdama išmaitinti vaikų, vyresnius išleido pas ūkininkus gyvulių ganyti. Tuo laiku buvo vyriausybės išleistas privalomojo pradinio mokslo įstatymas. Į Žalionėje atidarytą trijų skyrių mokyklą turėjo eiti keturi vaikai, bet ūkininkai atleisdavo piemenis tik nuo Visų šventų. Motina gavo šaukimą į savivaldybę ir už neleidimą vaikams mokytis buvo nubausta para arešto. Po tos paros mama grįžo. Jai, už kažką ten, buvo sumokėtas vienas litas. Ji Monikai nupirko piešimo dažų dėžutę. Mergaitė, bučiuodama ranką, iš džiaugsmo sušuko: – Kaip gerai, kad tu buvai uždaryta, aš bent dažus gavau. Mokykloje tik pieštukais, iš gėlių išgautomis spalvomis, dažydavo.

Kadangi Monikai mokslas sekėsi geriausiai, tai Žalionėje baigusios tris skyrius jos mokytojas Jasiūnas pasigailėjo ir sutarė su mokyklos patalpų savininke, kad mergaitė gyvens pas juos, prižiūrės mažą vaiką, o vakarais mokytojas ją mokys ketvirtos klasės kursą. Taip Monika baigė keturis skyrius. Tolimesnis mokslas liko neįgyvendinta jos svajonė.

Žalionės kaimo mokykloje ketvirtas skyrius atidarytas apie 1930 m. Viekšniuose veikė keturklasė progimnazija, į kurią priimdavo baigus keturis, o vėlesniais metais – šešis skyrius. Ten mokslas buvo mokamas. Už metus reikėjo mokėti apie 150 litų (maždaug tiek, kiek kainavo karvė). Nuo mokesčio buvo atleidžiami tik keli geriausi neturtingi vaikai. Mokėsi daugiausiai berniukai, nes mergaitė, tėvų įsitikinimu, nei kunigu, nei daktaru nebus. Mokytojo autoritetas buvo didelis. Pradinių klasių mokytojo atlyginimas buvo apie 200–400 litų per mėnesį. Tai palyginti didelis, kai darbininkas rugiapjūtėj uždirba 4–5 litus, lašinių kilogramas kainuoja 2 Lt, cukrus – 1 Lt.

Buvo ne tik Ramoniškėse, bet ir apylinkėje turtingesnių ūkininkų, kurie galėjo leisti vaikus toliau mokytis, bet jie to nedarė – trūko supratimo, daiktus vertino labiau, negu mokslą.

Kai apie 1937 metus Žalionės pradinėj mokykloj  mokytoja klausinėjo vaikų, kas kuo norėtų būti, aš (Janina Lukoševičienė) atsakiau: – Mokytoja. Už tokią garsiai pasakytą svajonę vaikų buvau išjuokta ir palydėta replika: „Ubago vaikas – mokytoja“. Aš tada galvojau: „ Jei Miltinis  galėjo pasiekti, ko troško, kodėl aš negaliu?“.

Pirmasis  proveržis į mokslą buvo Juozo Miltinio  pavyzdys, kuris  pro neturto sieną pasiekė to, ko norėjo. Tėvai atsikėlė į vieno hektaro žemės ūkelį,  o vaikai biro kasmet, kol suskaičiavo iki devynių. Dėl skurdo ir ligų mirė penki. Juozukas lankė Avižliuose atidarytą trijų skyrių pradinę mokyklą. Mokykloje tikybą dėstęs Šiaudinės klebonas Dambrauskas ir mokytojas Dainius, pastebėję  Juozo gabumus ir norą mokytis, padėjo jam baigti ketvirtą skyrių, paskatino toliau mokytis. Naginėtas, klumpėtas berniukas iš namų kasdien eidavo aštuonis kilometrus į Viekšnių progimnaziją. Per mišką motina lydėdavo sūnų pasišviesdama liktarna. Išleidus  Juozuką piemenauti pas Geriką į Kegrius, buvo sutarta, kad šeimininkai vaiką maitins ir leis į greta esančią Viekšnių mokyklą, jei šis per vasarą ganys, o, prasidėjus mokslo metams, bandą ganys Juozo broliai. Nuo mokesčio už mokslą buvo atleistas kaip beturtis, geras mokinys. Baigęs keturklasę Viekšnių progimnaziją, kunigo Dambrausko skatinamas, Juozas tapo Kauno jėzuitų gimnazijos moksleiviu, iš kur kelias vedė į kunigų seminariją. Motina ėjo per kaimus, rinkdama pinigus Juozo aprangai ir knygoms. Tačiau meniškos sielos jaunuolio kunigystė netraukė. Grįžęs paskutinių atostogų tėviškėje, su Ramoniškių kaimo jaunimu pastatė vaidinimą „Genovaitė“. Jį vaidino kažkurio ūkininko klojime. Juozas linkėjo savo kaimui šviesios ateities. Jis norinčius mokė skaityti.

Baigęs gimnaziją Juozas paprašė tėvų, kad šie parduotų paskutinę karvę jo kelionei į Paryžių, kur galėsiąs mokytis aktoriaus meistriškumo. Tėvams nesutikus, Juozas pagrasino einąs į mišką pasikarti. Motina pasivijusi atkalbėjo nuo tokio žingsnio ir pardavė karvę, taip išleisdama sūnų į nežinomą šalį, kur šis įgis jiems nesuprantamą specialybę. Vargingai Juozas gyveno Paryžiuje, tačiau pasiekė užsibrėžtą tikslą: į Lietuvą grįžo mokantis keletą kalbų diplomuotas aktorius. 1940 m. jis Panevėžyje įkūrė dramos teatrą ir tapo jo direktoriumi. Vaidino ir pats [5].

 

Parengė vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė

[1] Parengta pagal  knygą:

Janina Lukoševičienė. Ramoniškės. Vilnius: UAB Biznio mašinų kompanija, 2007.

Janina Lukoševičienė g. 1927 m., prisiminimai apie gimtąjį kaimą XX a. pirmoje pusėje.

Ramoniškės yra pietinėje Mažeikių r. dalyje, atkampiausias kaimas Viekšnių seniūnijos dalyje, įsiterpęs tarp Gudų ir Purvių miškų. Ši vietovė ribojasi su Akmenės r. Kaimo viduriu teka sraunus Uogio upelis, įtekantis ties Uogiškiais į Ventą. Ramoniškės – vaizdingo Ventos  regioninio parko  teritorijos dalis. 1910 m. šiame kaime apsigyveno Jonas ir Uršulė Miltiniai, režisieriaus Juozo Miltinio tėvai su dviem sūnumis Juozuku ir Pranu. Būsimam režisieriui tada buvo šešeri. 1997 m. Juozo Miltinio 90-ųjų gimimo metinių proga buvusios Miltinių sodybos vietoje pastatytas koplytstulpis su teatro deivės Melpomenės skulptūra. Koplytstulpio autorius tautodailininkas Stasys Adomaitis.

[2] Kito, panevėžiečio prisiminimuose teigiama, kad vadovėlis kainavo 4 litus, kas norėdavo nupirkti tokią knygą, turėjo dvi dienas šieną pjauti. (Iš Panevėžio tautosakos) – turime šį vadovėlį muziejaus Pradžios mokyklos ekspozicijoje.

[3] Leonas Bistras (1890 m. spalio 20 d. Liepoja – 1971 m. spalio 18 d. Kaunas) – vienas iš aktyviausių tarpukario Lietuvos valstybės ir politikos veikėjų, filosofijos dr. (1921).  1923–25, 1926 12–1927 05 ir 1939 03–11 švietimo ministras, vykdė griežtą LKDP politiką dėl privalomo tikybos mokymo ir pedagogų skyrimo.

[4]  bistras – greitas, vikrus, smarkus.

[5] Plačiau apie Juozą Miltinį: ČIA