Apie tvarumą, gerumą ir abipusę naudą.

„Pelėdą“ dažniausiai rimuoja su „gėda“ ar „bėda“, o kodėl ne su „Kalėda“? Būtent tada, kai tamsiausiuoju periodu pradedame laukti Kalėdų, didesnė tikimybė, kad pas mus atskris pelėda. „Adventinė“ prieblanda – palaimos metas daugeliui gyvūnų. Iš visų mūsų paukščių tik pelėdos yra tikrosios nakties gyventojos. Nors gali skraidyti ir dieną, vis dėlto jų stichija yra nakties tamsa ar vakaro prieblanda. Ką galėtų reikšti pelėdos apsilankymas tradiciniu ir ką – šiuolaikiniu, greičiausiai ir teisingesniu, požiūriu?

Pirmąjį iliustruoja patarlė: „Pelėda atneša bėdą“. Jį aprašė etnologas Libertas Klimka, remdamasis ankstesniais autoriais. Pasak mokslininko, „Prūsijos kronikoje“, kurią 1583 m. išleido Lukas Davidas, rašoma prūsus tikint, kad tris dienas pelėdai ūbaujant prie namo, jame būtinai kas nors mirs. Panašų požiūrį, dar gerokai vėliau tebeegzistavusį Mažojoje Lietuvoje, patvirtina Ervinas, jau pažįstamas išeivis iš Aukštumalos, kurio prisiminimais apie Velykas, angis ir šiurpiomis istorijomis dalinomės anksčiau (skaityti: https://lemu.lt/velyku-marguciai-ir-velykines-isdaigos-mazojoje-lietuvoje/). Pelėdos mitologizavimas tikriausiai atsirado iš žmogų stebinančio paukščio naktinio gyvenimo būdo, begarsio paslaptingo skrydžio (V. O. – kaip mirtis?), gūdaus ūbavimo, didelių akių.

Antraip, ir visiškai priešingai, šių paukščių pasirodymą jiems neįprastose vietose paaiškina ornitologai: greičiausiai pačias pelėdas ištiko bėda – joms trūksta maisto. Taip tikrai galėtų nutikti, jei sulauktume sniegingos sunkios žiemos: gilus sniegas ir jį dengianti atlydžio ledo pluta pelėdoms grasina badu – juk pelės gyvena dirvos paviršiuje, jų pasiekti neįmanoma. Išbadėjusios, nusilpusios pelėdos žiemą skrenda prie žmonių, lenda į jų ūkinius pastatus. Šioje vietoje iš dalies pritiktų senolių posakis. „Tuščią daržinę turėti gėda, nes iš tokios visada išlek pelėda“. Kodėl? Tuščioje nėra ką veikti graužikams – pelėdų maistui.

Paukščio pavadinimas tiesmukiškai nusako jo maitinimosi būdą. Kaip joms pagelbėti, jei nėra nei daržinės, nei kito ūkinio pastato? Pelėdų ir plėšriųjų paukščių maitinimas žiemą yra praktikuojamas ne vienoje pasaulio šalyje, dažniausiai siekiant išsaugoti retas rūšis ir gausinti jų populiaciją. Įrengti pelėdoms lesyklą? Gal tai net pats ekologiškiausias būdas atsikratyti graužikais? Štai kaip siūloma: į pasirinktą vietą reikia privilioti ir išlaikyti kuo daugiau pelių, pelėnų ir kitų smulkių graužikų. Tam šalia ūkinių pastatų, soduose, laukuose ar pievose nuo sniego išvalomos maždaug kvadratinio metro pločio aikštelės, papilama grūdų, duonos gabalėlių, trupinių ir viskas uždengiama šiaudais. Tikrai tvarus būdas atsikratyti graužikais, užpuolusiais sodybą, neturint tradicinio jų medžiotojo – katino. Kai kas teigia, kad ten, kur gyvena šikšnosparniai, nesukanda uodai. Galbūt, jei užpuolė pelės, vertėtų prisijaukinti pelėdą? Naminė pelėda – dažnas paukštis Lietuvoje. Pas mus žiemoja visi didieji apuokai (gyvenantys visai sėsliai), naminės ir uralinės pelėdos, lututės ir maža dalis užsilikusių mažųjų apuokų. Kai kada iš Šiaurės atskuba laplandinės, poliarinės, raibosios pelėdos, bet jų būna nedaug.

Nutiks taip ar ne, svarbiausia nepamiršti tradicinio požiūrio, ypač ryškaus ir Kalėdų laukimo bei šventimo papročiuose: susitaikymo su gamta, darnaus buvimo su aplinka, negyva ir ypač – gyva, nepamirštant pagelbėti bėdon patekusiam, nesvarbu, kas tai būtų: tavo artimas, žvirblis ar … pelėda. Paukščių Kūčios, etnologų tvirtinimu, buvusios viena iš sudėtinių lietuviškų Kūčių – ypatingosios mūsų tradicijos – dalių. Išsaugokime jas kuo įvairiapusiškiau.

Jei visgi nesulauktumėte tokio svečio, nenustebkite – vienas – kitas jų išlėkė į žibintų ir šviesos festivalį „Mėnulio takais“ muziejaus pamiškėje. Atvykite ir įsitikinsite. O dabar kviečiame paskaityti šiurpių…

Šiurpės iš Aukštumalos 

Apie mirtį, nors neišvengiama, įsivaizdavimai mistifikuoti. Pelėda, jos balsas daugeliui nežinomas. Vieną vėlų rudens vakarą atbėgusi kaimynė ir išsigandusi pasakojo, kad šalia apsistojo kažkoks Blogis – girdėti garsai. Norėjo įspėti tėvus. Ji apsižvalgiusi atidarė langą ir į tamsą sušuko: „ Jei esi Gėris, lik, jei esi Blogis, išnyk ir neleisk daugiau tavęs girdėti!“. Žinoma, pelėda antrą kartą suūbavo. Kai ji vienaip, sunkiai, ilgą auuu, garsus leidžia, tai reiškia, kad žmogus mirs tą pačią akimirką. Kai ji kitaip – žvaliau (vok.: quwiest) ūbauja – reiškia vaiko gimimą. Ypač daug tokių istorijų žinojo Ervino močiutė (g. 1870 m.). Ji pasakojusi, kad, kai lengvu vežimu naktį važiavo pro kapines, arkliai pradėjo šnopuoti, tarsi vežtų sunkų krovinį, o ji vežime pamatė arklio kanopą. Pravažiavus kapines, palengvėjo, kanopa dingo.

Jaunimo šokiai seniems atrodė, kaip nuodėmė. Ervino močiutė pasakojusi nutikimą Rugeliuose, kur ji eidavo į šokius. Kartą viena mergina buvo taip nušokdinta ypač dailiai atrodžiusio vaikino, kad neatgaudama kvapo krito ant žemės. Kiti pastebėjo, kad tas šaunuolis turėjo arklio kanopą…

Senos moterys tikėjo ir raganomis. Jei susirgdavo gyvulys ar karvė mažiau pieno duodavo, sakydavo, kad apraganavo kuri nors moteris.

 

Parengė V. Olechnovičienė

______________________

[1] Ervino Banšerio prisiminimai, pubikuoti knygoje: Erwin Banscher. Die Moormenschen von Augstumal. Stadtdruckerei Ribnitz-Damgarten, 2021. Autorius gimęs 1941 m. to paties pavadinimo, kaip ir Aukštumalos pelkė, kaime ir gyveno jame iki 1959 m., kol su šeima išvyko į Vokietijos demokratinę respubliką. Citatą iš vokiečių kalbos išvertė Vida Olechnovičienė.

Daugiau skaitykite:

https://www.diena.lt/naujienos/nuomones/nuomones/peleda-gamtoje-ir-mitologijoje-767212?psl=2

https://www.15min.lt/naujiena/gyvunu-klubas/kita/kaip-padeti-ziema-badaujantiems-plesriesiems-pauksciams-ir-peledoms-177-81357?utm_medium=copied

https://ve.lt/naujienos/laisvalaikis/gyvunai/ateina-peledu-naktys-1270443